Reikia istorijas ir nutikimus užrašyti, kuo greičiau, kad mažiau tektų prikurti.
#
Vieną pacientę ištiko dissoziativer Anfall. Taip vadinamas toks priepuolis, kuris iš pirmo žvilgsnio primena epilepsijos priepuolį, bet su epilepsija nieko bendro neturi. Gydymo labai aiškaus nėra. Paciento edukacija, cognitive behavioural psychotherapy, galbūt antidepresantai.
Po 4 val. ta pati pacientė kreipėsi dėl paraplegijos (abiejų kojų pilno paralyžiaus). Iškart supratęs, kad pacientė su dissoziativer Anfall, vargu ar turės organiškai pagrindžiamą paraplegiją ir dar jos nematęs įtariau, kad nusiskundimai bus psichogeniniai, kitaip tariant psichinės, o ne organinės kilmės.
Palatoje radau ją sėdint lovoje ir besišypsant (26m. mergina, kurią neseniai paralyžavo žemiau dubens šypsotis, manau, neturėtų). Pasakojo, kad jau 4 val kaip kojos paralyžuotos. Prašiau jas judinti – minimalūs, milimetriniai kojų pirštų judesiai buvo. Tad ne paraplegija, o paraparezė (nepilnas paralyžius). Mano tyrimo metu pacientė šypsojosi ir čiauškėjo. Mano akimis, visiškai neadekvati emocinė reakcija. Norėjau kaip Jėzus paralyžių pagydyti, tad nusprendžiau sukelti nocicepcinį dirgiklį (also known as skausmą) ir gal tuomet, skausmo fone ji nesusiturės ir sumakaluos kojomis. Tad bedžiau smailiuoju plaktuko galu kojon. Neįvyko nieko. Nenustebau, nes kartą jau esu tai matęs. Visiška psichogeninė nejautra skausmui.
Nusprendžiau toliau bandyti kažkaip sumanipuliuoti ir pasakiau pacientei, kad tokioje būklėje mes jos į tualetą neprivedžiosime (visiška tiesa) ir pipi teks daryti lovoje į dubenį. Tuomet pacientė sako, hmm, reikia pabandyti atsistoti. Čia prasidėjo nedidelis šou. Pacientė ėmė vėžlio greičiu sėstis ant lovos krašto, šiek tiek padėjome su sesele. Supratę, kad nieko nebus, prašėme jos vėl gultis. Gulantis į lovą reikia kažkaip ,,įsidėti” kojas į lovą. Čia jai nepadėjome, tad po minutės pastangų ji kažkaip rado jėgų ir ganėtinai mitriai įsimetė apatines galūnes į lovą. Tada jau šypsotis norėjosi man. Išėję iš palatos kalbėjomės su sesele, ji pasiūlė duoti placebo. Buvo vakaras, turėjom laiko improvizacijoms, tad sutikau. Paaiškinome pacientei, kad duodame kraujotaaką gerinantį preparatą.
Po kelių valandų seselės pasakojo, kad su nedidele pagalba pacientė jau buvo sėkmingai nuvesta į tualetą. Tolimesnės eigos nesekiau, bet neabejoju, kad paraparezė praėjo.
#
Kita pacientė XX 65 m. baby boomer, ar kokios ten kartos atstovė skundžiasi, kad ne-pa-ei-na ir svai-gsta. Oi, oi kaip svaigsta galvelė. Sako atsigulus dar labiau svaigsta (to dar nematęs). Jau kažkiek ten laiko. Ruda, arba iš Maljorkos, arba iš soliariumo. Tatuiruotės (tos tokios, kurios jau atrodo prastai, o kažkada atrodė tiesiog nekaip), botoksinės lūpos, atitinkama apranga, nagai, ševeliūra. Sako turinti po poros savaičių siuntimą stacionariniam gydymui pas mus. Drįstu suabejoti, pacientė labai įtartina.
Tiriu, sakau, eime. Pacientė stojasi slow-mo, labai atsargiai deda kiekvieną žingsnį, panašiai kaip einant ledu. Leidžiu sau įtarti funkcinį svaigulį (nežinau kaip tiksliai lietuviai neurologai tai vadina, tą funktioneller Schwindel).
Žinau vieną triuką, prašau pacientę einant iš 100 atimti 7 ir taip toliau. Ėjimo greitis padidėjo 200%. Pakankamas rezultatas, kad galėtumei ramia širdimi pacientę iš priėmimo ambulatorinian sektoriun išleisti. Šioji gi jaučiasi kažkur suklydusi, kitąkart šis triukas jau nesuveiks. Gal kitas neurologas kitame priėmime turės kitokį.
#
Čia verta įdėti šiokį tokį disclaimer’į. Pacientus mylim ir nors čia kiek pašiepiu pacientų nusiskundimus, bet tai irgi yra liga. Šioji būklė, ko gero, yra taip vadinamas functional neurological disorder (FND). Toks reikalas, kuomet žmogus simptomus jaučia, jie manifestuoja, tačiau tam nėra apčiuopiamos organinės patologijos. Trumpai tariant – kompas veikia, bet kažkokia programa stringa or whatever. Šios ligos gydymas, žinau, kad turi būti bio-psicho-socialinis. Apart šito žodžio, kol kas, menkai ką galiu pasakyti, bet tokie pacientai tikrai yra stipriai, bent jau neurologų, stigmatizuojami. Negerai.
#
Sekanti pacientė ABCD.WAZEEE sutverta prieš bemaž 50 metų. Pasakoja, kad stebint futbolo varžybas, kuriose žaidė jos sūnus, jai staiga sutraukė ranką. Gal dešinę, gal kairę – jau nepamenu. Skauda, vos bepajudina pirštus. Tiriu, išties, motorika smarkiai sutrikusi, pasyviai lankstau rankos, riešo sąnarius – sako: ,,Aua, aua”. Taip vokiečiai sako vietoj ,,auč” ar koks ten mūsų oficialus lietuviškas skausmo ištiktukas.
Mąstau – nesu nei matęs, nei skaitęs apie tokį, kokios tai ligos manifestavimą. Garantuotai egzistuoja, kokios tai reumatologinės ligos, kurių aš visiškai neatsimenu ir kurių eigoje ūmiai suskausta sąnariai ir sutrinka motorika. Hmm, podagra (kilo idėja rašant, bet ne situacijos metu). Nesijuokite iš mano rudimentinio mąstymo proceso, blogas needukacinis, pavyzdžio, prašau ir įspėju neimti.
Žodžiu, grįžtant prie situacijos – netikiu, kad pacientės nusiskundimai turi kažkokį struktūrinį pagrindą. Ji pasakoja, kad linkusi į emocinius išgyvenimus, serga depresija (rizikos veiksnys kilti somatoforminiams nusiskundimams).
Jau nepamenu kaip tiksliai ir ką pasakojau, bet nuraminau, kad čia nėra nei insulto, nei bla bla ir pranešu, norįs palydėti į ambulatorini sektorių (suprask išleisti namo). Parašau Arztbrief (ligos istoriją ar kaip ten), ateinu jo įteikti, o šit čia pacientės vyras frustruotu veidu stovi. ,,Velnias” galvoju, dabar reikš nepasitenkinimą, kaip čia neguldom, negydom et cetera.
Ogi pasirodo veidas frustruotas ne dėl to. Panašu, kad jis nepirmą kartą panašioje situacijoje (mano spėjimas). Anyway, nesvarbu. Šioje istorijoje įdomu ne tai.
Įdomu tai, kad po to, kai pranešiau pacientei, kad paleisime ir nuėjau spausdinti teksto, rankos funkcija kone pilnai atsistatė. Nudžiugau, pacientė atrodė susigėdusi. Dar palankstėm visi kartu tą ranką, pakraipėm galvomis ir laimingai atsisveikinom.