Pacientė 1965 metų gamybos Frau S. atvyko dėl paūmėjusios cervikocefalgijos (kaklo ir galvos skausmas). Darant Rombergo testą (jo metu stebima ar pacientas, stovįs suglaustomis pėdomis ir laikąs priešais save iškeltas rankas, užmerkęs akis nekrinta) sako: galiu padaryt špagatą. Kodėl tai pasakė nežinau, bet man išsprūdo: ,,Rimtaiiii?” Tada pacientė, nieko nelaukusi, pasirodė esąs žodžio žmogus ir tuojau pat, be jokio apšilimo, sėdo į špagatą. Ar akys tuomet jau buvo atmerktos nemačiau. Tądien išmokau, kad ir vokiškai špagatas yra ,,Spagat”.
Herr G. sėdėjęs 37-erių heroino ir kokaino įkaitas, Lobovo tatuiruočių salono VIP’as. Nori į psichiatrinę, kur šiuo metu reziduoja jo, tų pačių medžiagų įkalinta, žmona. Mano paskirtis – padaryti jį tos klinikos pacientu, kad Herr G. galėtų būti netoli savosios Frau ir todėl, kad jis bijo vėl ,,užlipti” ant narkotikų. Sakosi šįkart ištvėręs jau dvi dienas.
Susiskambinu su budinčiu psichiatru, papasakoju situaciją, jis sako, kad trečią valandą nakties vien noro patekti į psichiatrinę nepakanka – reikia būtų pavojingu sau ar kitiems. Šitai žinojau iš anksto, bet laimę vis vien bandžiau ir vargšą kolegą psichiatrą žadinau. Long story short – indikacijų skubiam pervežimui į psichiatrinę nėra. Žmogus orientuotas, sukalbamas ir neagresyvus. Perpasakoju pacientui visa tai ir jis maloniai pasisiūlo, ką nors sudaužyti arba susižaloti save (kad tik patektų į psichiatrinę). Pasirinkimą -ar kažką sudaužyti (pasiūlo man kelis variantus – kompiuterį, spausdintuvą, baldus), ar susižaloti pačiam save – palieka man. Sakau skambinsiąs psichiatrui iš naujo ir besitarsiąs iš naujo, nes baisoka, širdis kiek kala. Pacientas didelis, čia tau ne su deliruojančiu dieduku kovot. Be to, jei prasidėtų daiktų laužymai tai reikštų, kad mano miegas dar labiau trumpėtų, o kaip jau minėjau – dabar trečia valanda nakties. Skaitytoją kviečiu pabandyti įsivaizduoti, kokiu profesiniu pasišventimu trykšta gydytojas tokiu paros metu.
Susisiekiu su psichiatru iš naujo, sakau, kolega, nieko nebus. Pacientas per gudrus, jo ėjimai neprognozuojami, šitos partijos nelaimėsim, siūlau pasiduoti kol nepraliejome kraujo. Psichiatras sutinka, informuoju pacientą apie jojo pergalę. Sakau: ,,Apžaidėt sistemą”. Herr G. santūriai pasidžiaugia, skambina savajai Frau ir praneša greitai būsiąs pakeliui. Pacientas mokėjo džentelmeniškai laimėti, nesididžiavo savo meistriškumu.
Informuoju mūsų ,,Michailą Talį” (o gal labiau ,,Bobį Fišerį”), kad jis bus guldomas į uždarą skyrių (kiek suprantu tai toks skyrius, kuriame langai grotuoti ir į lauką parūkyti neišeisi) ir jei bus geras tai galbūt paguldys į priklausomybių skyrių kartu su Frau. Abejoju tuo, bet teko girdėti, kad egzistuoja Paartherapie (porų terapija), kuri taikoma ir priklausomybių psichiatrijoje.
Skyriuje nuotaikos slogokos. Vienas kolega rezidentas išėjo į tėvystės atostogas, netrukus ims dubliuotis atostogos, nes pirmąją metų pusę visi pasiimėme mažiau nei pusę atostogų. Administracija mus kaltina, kaip mes nesusižiūrėjome. Mes, tuo tarpu, griežiame dantį ant administracijos: ,,kaip jūs nesužiūrėjote”. Problema iš esmės paprasta. Tereikia vieno atsakingo asmens. Iš mūsų buvo laukiama, kad funkcionuosime kaip vienetas ir susižiūrėsime, kad atostogos nesidubliuotų. To nepadarėme. Aš pats mačiau jau pirmų metų pusėje, kad atostogos dubliuosis, kas reikš, kad neatostogaujantiems kris didesnis pacientų skaičius ant galvų. Visgi neturėjau nė minties pajudinti pirštą.