Pradžia » Hospitacija Vokietijoje su Erasmus+

Hospitacija Vokietijoje su Erasmus+

Šaunus dalykas, kad gali gaut Erasmus+ stipendiją šeštame medicinos kurse ir panaudot ją per metus po studijų baigimo (3 mėn. po 650EUR). Tokią gavau dėka tikrai nedidelio konkurso dėl šios stipendijos ir išvažiavau į Soest miestelį Vokietijoje.

Esu hospitantas miesto ligoninės neurologijos skyriuje (panašu, kad čia ir liksiu, darbo vieta man yra). Hospitantas pasak žodyno reiškia ,,studentas svečias”, trumpai tariant praktikantas, bet mokslus jau baigęs. Praktikantai, bet dar studentai Vokietijos ligoninėse vadinami Famulant’ais, o internai – PJ’leriais (nes jų internatūra vadinasi ,,Praktisches Jahr”).

Gyvenu ligoninės ,,Patient Hotel”. Kol kas nei vieno paciento čia nesutikau ir nelabai suprantu, kokie pacientai čia galėtų gyventi.

Atvykus atrodė labai prabangu.

Kas dar domintų skaitytoją? Sąlygos. Taigi:

  • Apgyvendinimas ligoninės ,,viešbuty”, tvarkytojos išsiurbia kambarį, pakeičia rankšluosčius, patalą. Žodžiu, šitais dalykais rūpintis netenka.
  • Maitinimas 3k/d. Normalūs pusryčiai ir pietūs, o vakarienei gaunam tai kas lieka (minimum sumuštinis). Pilnai neužtenka, pats maistui dar išleidžiu apie 100€/mėn.
  • Atlyginimas 0€/mėn. Galima susirasti kur moka. Nežinau kokia standartinė hospitanto alga, esu girdėjęs, kad 1000€/mėn. galima gauti, įtariu, kad tada ir atsakomybės gaunama daugiau.
  • Darbo valandos kaip praktikantui – ilgos. Minimum nuo 8 iki 17val. Rezidentai (Assistenzarzt) iš darbo išeina pirmiau už mus. Pats darbas ganėtinai neintensyvus, tačiau nemokant kalbos ir nepažįstant darbo procesų ir tvarkos – iššūkių netrūksta.
  • Gaunam (šiuo metu esam du hospitantai skyriuj) sąlyginai daug atsakomybės (kas kažkie atperka ilgas valandas), manau, mažai kuo skiriamės nuo Assistenzarzt’ų. Turim savo ligonius, juos vizituojam, užsakom tyrimus, rašom ligos istorijas, skambinam į kitas ligonines prašydami faksu atsiųsti senas epikrizes. Tik kad visus sprendimus priima Chefarzt’as (skyr. vedėjas) bei taiso mūsų ligos istorijas ir aibes mūsų pridarytų smulkių klaidų.
  • Skyrius kaip skyrius. Nieko netrūksta (net gydytojų, mano galva, čia yra pakankamai), bet kažkokių didelių patogumų ar prabangumų taip pat nėra. Gydytojų kabinetai minimalistiški, poilsio kambario apskritai nėra. Privačiai draustiems pacientams yra atskiras skyrius (ten guldomi visų profilių pacientai). Ten jau ir sofutės palatose, ir poilsio zona su kavos aparatu, ir kiliminė danga, ir platesnis meniu pietums.
Darbinis telefonas labai svarbus daiktas. Puikus jausmas apima, kuomet supranti, kad jau gali telefonu susikalbėti vokiškai.

Verta paminėti, kad vietinių gydytojų skyriuje mažoka. Iš 12 gydytojų vienintelis Chefarzt’as yra vokietis, visi kiti importiniai (visgi toks atvejis yra greičiau ekstremumas nei tendencija). Slaugos personalas kaip ir yra įprasta – vokiškas.

Beje kažkiek nustebino tai, kad hospitant’ų šitas skyrius priimti tikrai nevengia. Vienu metu buvome net keturi tokie. Dabar nauji atvažiuoti negali dėl pandemijos. Beje, jei kas norėtumėt – kontaktus, o gal ir gerą žodį mielai duočiau. Visgi be stipraus B1 kalbos lygio nemanau čia būsiant ką veikti.

Dienotvarkė:

  • 08:00 – 08:45 rytinis pasitarimas (Lietuvoje vadinama ,,penkminutė”)
  • Pusryčiai
  • 09:15-10:00 Pasitarimas su radiologais peržiūrint šviežias KT ir MRT nuotraukas (darysiu prielaidą, kad šitie akronimai iš vėžių skaitytojo nemuša). Vyksta tik antradieniais ir ketvirtadieniais , o pandemijos metu nevyksta visai.
  • Po to peržiūrime naujus tyrimus, vizituojame pacientus savarankiškai, be Chefarzt’o, išsiaiškiname kaip pacientai jaučiasi, bendraujame su seselėmis, teiraujamės ar pacientas nesiblaškė naktį po skyrių ar pan. Viską išsiaiškinę susitinkame su Chefarzt’u, viską papasakojame, susidarome šiokį tokį dienos planą, sutariame, kada eisime vizituoti kartu su juo.
  • 12:00 einame pietauti. Pandemijos metu valgykla uždaryta, maistą galima pasiimti tik išsinešimui. Tiesą sakant tai sutaupo nemažai laiko.
  • Po pietų įprastai rašome jau išleistų pacientų ligos istorijas, lankome sunkesnius pacientus, kuriems reikia daugiau dėmesio.
  • ~15:00 vizituojame kartu su Chefarzt´u. Šio dienos įvykio pradžia svyruoja labiausiai iš visų kasdienių veiklų. Šefas yra žmogus perdėm užsiėmęs, nesunku suprasti, kodėl kartais vizitų pradžia nusitęsia iki 18:00.
  • Būtina paminėti, kad dienos metu pasitaiko eilė darbų ir darbelių: ar tai kam kateterį įvesti, ar Schellong testą atlikti, nueiti kažkur kažką atnešti, kažko paklausti, kažkur paskambinti ir pan.

Esmines detales, manau, paminėjau. Maloniai laukiu klausimų ar pastebėjimų 🙂

6 thoughts on “Hospitacija Vokietijoje su Erasmus+”

  1. Ačiū, labai įdomu.
    1) Ar tikslingai ieškojai neurologijos?
    2) Ar yra kokia lietuvių bendruomenė aplinkui? Ar susitinki su juo, ar būni vienas?
    3) Džiaugiuosi, kad yra vieta ten dirbti. Ar tenkina? Ar nori neurologijos? Ar čia bendrai, kaip rezidentas dirbsi, o po to tik kažkokios specializacijos sieksi?
    4) Perspektyvos. Ar tenkintų toje ligoninėje dirbančio gydytojo darbas patį? Suprantu, kad labai skiriasi nuo namų ligoninių (puikiai žinau beveik viską apie viską, kas susiję su ligoninėmis).

    Ačiū 🙂

    1. O kiek klausimų :O man ir pačiam į juos sau reikia atsakyt

      1) Nepasakyčiau. Dirbant priėmime patiko neurologai ir reanimatologai. Neuromokslas traukia kiek labiau nei reanimatologija, prisidėjo keli kiti mažiau svarbūs faktoriai ir štai aš neurologijoje. TL;DR variantas būtų: niekada neurologu būti nenorėjau, net ir dabar nei noriu, nei nenoriu. Degti nedegu, bet darbo specifika įdomi, kartas nuo karto tenka pamatyti tikrų keistenybių :))
      2) Nežinau, nemanau, neieškojau. Dabar būnu vienas ir apskritai nteresų turiu šiuo metu labai nedaug. Esu susikoncentravęs į tikslą tapti gydytoju, o jau PO TO bandysiu ieškoti žmonių, veiklų ir pan.
      3) Tenkina. Bet aš toks asketas :)) Ligoninė, sąlygos – sakyčiau nieko ypatingo, bet faktas, kad good enough. Jei inkaro čia amžiams neišmesiu tai ateity matau Šveicariją. O neurologijos tai nenoriu 😀 teorija labai paini, neuroanatomija (kurią išmanyti visgi pasirodo reikia) kebli iki negaliu. Rezidentūra jau ir yra specializacijos siekimas.
      4) Tenkintų, bet man nepavyksta įsivaizduoti savęs 50-mečio čia dirbančio. Na, man dar turbūt anksti įsivaizduoti.
      Užvakar draugas pasakė, kad Šiaulių ligoninėje šiuo metu kaip priėmimo gydytojas už etatą uždirbo kažkur 2500 EUR neto (įprastai uždirba apie 1850EUR neto, bet šiuo metu mokami kažkokie priedai) tai man net šiek tiek galva apsvaigo, nes panašiai tokia alga bus mano pradinė Vokietijoje.

      1. Tikrai taip. Priėmimo skyriuose Lietuvoje mokami dažnai didžiausi atlyginimai. Tik vedėjai ir spec. sąlygos leidžia didesnės gauti (oficialias). Vilniuje, RVUL priėmimo terapeutas uždirba 2020 eurų už etatą (į rankas).
        Chirurgas ar traumatologas kiek mažiau. Apie 1600 į rankas už etatą. Aišku darbelis ten jomajo. Nėra turbūt niekur sunkiau. Šiuo metu jeigu dirbi su COVID-19, gauni gerą priedą (10-50%).
        Skyriuose gerokai mažiau. Esmė tame, kad gali būti labai kietu specialistu skyriuje ir uždirbti 1200 už etatą oficialių pinigų, o darbas gali būti ir labai sunkus. Tai ne kažką. Kažkaip sunku lyginti, kai geras santechnikas neskubėdamas uždirba dvigubai (darbštus, negeriantis, Vilniuje).
        Norint oraus atlygio dirba žmonės smarkiai daugiau negu etatą, tai ir nebėra gyvenimo kokybės. Arba poliklinikose, algos kai kur juokingos. 700 gydytojui už etatą į rankas. Specialistui.
        Minusas priėmimo skyriuje, kad nedirbsi visą gyvenimą. Ten progresas sustoja po metų, tampa sunkia rutina, su daug budėjimų, kurie alina sveikatą. Ir pradedi gerti 🙂

        P. S.
        Gerai žinau darbo krūvio, algų, gyvenimo kokybės specifiką, nes tai susiję su mano specialybe.

        1. Taip, tikrai įsitikau, kad visą gyvenimą ten nedirbsi. Dirbti paromis tikrai fiziškai sunku. Dėl ,,progresas sustoja po metų” tai tau tikrai paprieštarautų penkių metų rezidentūrą atliekantys skubios medicinos rezidentai 😀 iš esmės linkstu pritarti, egzistuoja kokie 20 algoritmų (ar pacientų rūšių) kaip pvz., pilvo skausmas, svaigulys, dusulys, krūtinės skausmas, karščiavimas, aukštas kraujo spaudimas, insultas, įv. traumos ir taip toliau ir iš esmės pakanka gaudytis, kad gebėtum efektyviai dirbti.
          Visgi skubios medicinos rezidentūra egzistuoja neveltui, tiesą sakant, pačiam įdomu, ką jie papildomo išmoksta prie šitų standartinių būklių. Įtariu, kad ateities skubi medicina bus n kartų kietesnė Lietuvoje, nes įprastus med. gydytojus keis būtent šitą rezidentūrą baigę, fancy cool dalykų prisimokę ,,skubukai”.

          O ir beje jaunoji karta nepradės gerti. Negaliu įrodyti, tad let’s just wait and see. Galiu klysti, bet šventai tikiu savo kartos kolegom 🙂

  2. Geras. Įdomus kelias, bet įtariu galiu užpjaut tokioj izoliacijoj, jei su kalba sunkoka.
    Net ir mokant kalbą gali būti sunku rasti įdomaus bendravimo, bet čia aišku nuo žmogaus priklauso.
    Matau jūs abu medikai ir viena skitą gerai suprantate, bet ar neatrodo, kad po finansų labirintus belandžiodami gaištate savo medicinos specialybinį laiką. Nesigaudau medicinoje nieko, bet ten, mano galva, vien mokytis 20 metų galima, nekalbu apie tyrimus įvairius, tobulėjimą ir pan.
    Kita vertus žinau ne vieną mediką, kurie metė mediciną ir nuėjo į rimtą pinigų kalimą (statybos, prekyba), nes galvas turėjo neprastas. Panašu, kad nesigaili, nes gauna daugiau pinigų už mažiau darbo.

    1. Dėl užpjovimo matysime. Ko gero, susitvarkysiu, kaip kad visada su viskuo susitvarkau.
      Ne, tikrai neatrodo, kad gaištam laiką. Tiesą sakant, laiko skyrimas finansų labirintams neatima laiko iš specialybinio laiko. Atima laiką tik iš youtube, serialų ir kitų laiką ryjančių, niekingų dalykų.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *