Šiuo metu studijuoju paskutiniame medicinos studijų kurse. Po šių mokslo metų beveik visi 500 mano kolegų (sakyčiau, apie 290 iš LSMU ir 210 iš VU) stojame (gaila, bet ne darbinamės) į įvairias rezidentūrų programas. Savoj šalelėj ar svečioj.
Skirtingose rezidentūrų programose yra skirtingas vietų skaičius, tad čia randasi konkurencija, galų gale gaunasi taip, kad nėra labai lengva tapti savo norimos specialybės rezidentu. Tai verčia mane strateguoti ir tai darant kyla dilemos. Ko gero, svarbesnės, nei bet kurios kitos kilusios mano trumpame gyvenime.
Dilema I: Lietuva ar užsienis
Mano atveju užsienis = Vokietija – populiariausias medicinos emigrantų kelionės tikslas.
Keliauti verta, nes atlyginimas bent 3,5 karto didesnis (rezidentas Lietuvoje pradeda nuo apytikriai 750€ į rankas, Vokietijoje 2500€ yra dugnų dugnas, budint uždirbama daugiau) , malonesnė darbo atmosfera, aukštesnės kokybės rezidentūros, turtingos ligoninės ir aukštos kultūros valstybė. Argumentai ,,iš peties”, bet nevalia nepaminėti to, kad (čia prasideda mano empirika) yra nelengva būti vienam svečioje šalyje, be draugų, su silpna kalba. Yra nelengva nežinoti kaip veikia tenykštė valdžia, kur važiuoti taisyti automobilį, kur įsigyti dviratį už gerą kainą etc. Šitie maži dalykėliai sumuojasi.
Tad, visiems sugebėjusiems sėkmingai įsitvirtinti – pagarba. Ką jau kalbėti apie lietuvius tarpukariu emigravusius į JAV.
Dilema II: specialybė
Visi studijų metais jau nuo pačių žemiausių kursų svarstydavome ,,kokiais daktarais būsim”, viskas atrodė taip toli, o šiandien šie pasirinkimai jau ranka pasiekiami. Aš didžiąją laiko dalį norėjau būti šeimos gydytoju (šis noras ganėtinai stabilus nuo 3 kurso), deja, Vokietijoje norint juo tapti reikia bent…BENT 1,5 metų atidirbti vidaus ligų skyriuose, o jie – mano nemėgstamiausi. Tad šiomis dienomis dairausi ir kitur. Norėčiau artimiau suipažinti su anesteziologija ir radiologija.
Apart ŠG, dar norėjau būti psichiatru (nuoširdžiai) ir pediatru, bet vaikų psichiatru – neee. Sveiki paaugliai jau yra pakankamas iššūkis.
Dilema III: jei užsienis tai dabar ar vėliau
Let’s say, kad pasirinkau užsienį. Vienas sprendimas šimtas naujų klaustukų. Svarbiausias – ar emigruoju ASAP ar lieku Lietuvoje ir statau kalbos pamatus čia.
Vokietijos atveju tektų būti praktikantu (neapmokamu) tol, kol būčiau pajėgus išsilaikyti kalbos egzaminą ir darbintis į ligoninę kaip rezidentas. Lietuvos atveju tikiuosi įstoti į kažkurią rezidentūrą ir laisvu metu mokytis vokiečių kalbą.
Pirmasis variantas, manau, yra psichologiškai sunkesnis, tačiau jis turėtų greičiau mane padaryti rezidentu Vokietijoje. Klausimas: ar statyti save į nepatogią padėtį tam, kad greičiau pasiekčiau savo tikslą.
Šiame gyvenimo laikotarpyje turiu keliolika alternatyvų, kurios visos yra man kažkuo palankios ir nemanau, kad būčiau nepatenkintas pasirinkęs kažkurią vieną iš minėtųjų. Visgi paspausti save norisi.
Manau, jog įdomus variantas būtų pasisemti patirties ir idėjų užsienyje ir Lietuvoje atidaryti savo kliniką – privatūs gydytojai, bent jau didmiesčiuose, tapo norma. Ką manai apie tai?
Įdomus, ambicingas, pasigėrėtinas, bet nenoriu 😀