Yda apkalbinėti

Visų pirma būtina susitarti dėl sąvokos, kad būtume on the same page. Apkalbinėjimas tai kalbėjimas apie individą, kurio nėra tarp pokalbio dalyvių esant pokalbio turiniui, kuris kuria prastesnę nei esama apkalbomojo status quo.

Savaime suprantama, kad tai ydingai veikla. Rašau apie tai todėl, nes žiauriai tai mėgstu. Gal tiksliau būtų sakyti, kad mėgstu ,,aptarinėti”, o ne ,,apkalbinėti”, bet neslėpsiu, kad neretai darau ir antrą. Manau, apie tai rašyti verta, kad susidėliočiau/suartikuliuočiau argumentus šia tema (žinoma, visi argumentai bus ,,prieš” apkalbinėjimą, nors giliai jaučiu, kad argumentų ,,už” rasčiau taip pat, bet šiuos norisi nukišti, kur nors velniop) ir lengviau stabdyčiau save pagavęs kažką apšnekant. (Kiek apgailestauju, kad mano tekstai skirti daugiau man nei skaitytojui, bet jaučiu, kad man, tik pradėjusiam rašyti, tai yra ganėtinai efektyvus ir pateisinamas stilius norint išmokti dėstyti mintis. Taip pat nenoriu preach’inti/coach’inti, tad patarimus dalinu daugiau sau.)

Tęsiant nukrypimą: mane sužavėjo Keanu Reeves, kuomet paklaustas, ką patartų 17-mečiam sau, atsakė: ,,I hate giving advice”. Norėčiau patirti kaip atrodytų, jei daugiau žmonių drįstų pripažinti, kad jie nevisada yra pajėgūs patarti. Man atrodo, kad prieš patarinėjant reikia gauti savotišką leidimą iš potencialaus patarimo recipiento, t.y. jo klausimą ar paraginimą.

Turiu nuogąstavimą. Įtariu, kad nustojus apkalbinėti turėtų juntamai sumažėti kasdieniškų pokalbių tūris. Žinia, nesu itin kalbus + prastai toleruoju tylą. Šičia man praverstų vienas kitas patarimas.

Svarstau imti dėstyti kodėl apkalbinėjimas yra suboptimalus kalbos dovanos panaudojimas, bet tai bus taip trivialu, kad to, visgi, atsisakysiu. Verčiau išdėstysiu teigiamus susilaikymo nuo šios veiklos aspektus.

Pasitelkiu į atmintį visus žmones, kurie už akių nepliurpia apie žmones neigiamų dalykų ir pateikiu sąrašą su savybėmis, kuriomis jie pasižymi ir kurios, įtariu, yra susijusios su,,susilaikymu nuo apkalbų”:

• malonu būti šalia tokio asmens, nes gali drąsiai įtarti, jog jis tave mėgsta (paprasčiausiai todėl, nes jis apie kitus atsiliepia arba gerai arba neutraliai. Labai džentelmeniška. Dažnai šie žmonės užuot nekentę/nemėgę kažkokio asmens – jį užjaučia. Beje pats pastebėjau, jog pyktį kartais galima pakeisti į užuojautą ir visai sėkmingai bei pagrįstai. Piktučiai dažnai yra dažnai skriaudžiami gyvenimo – jie pyksta ne ant mūsų, tik savo emocijas projektuoja į mus;
• kuomet jie blogai atsiliepia apie asmenį (kas nėra apkalbinėjimas per se), jie neims naikinti jojo reputacijos detalizuotu pasakojimu IR nesitikės, kad jūs pritarsite BEI nesutriks jums paprieštaravus;
• būtent iš neapkalbinėjančio gali tikėtis, kad tau pasisekus jis stryktels ir pasakys: ,,noriu, kad tau įvyktų dar penki identiško pobūdžio dalykai”

Siūlau siekti gaudyti save apkalbinėjant ir pagavus, be gailesčio su savim susidoroti.