Yda teisintis

Prieš porą metų skaičiau žymaus lietuvių blog’erio Valtininko straipsnį pavadinimu ,,Kaip iš nevykėlio tapti vykėliu? Nustok teisintis!”. Kone neįtikėtina, kad jo turinį pamenu iki pat šiandien ir galiu teigti, jog visą tą praėjusį laiką stengiuosi įgyvendinti tai ko moko tasai straipsnis. Nutariau apžvelgti kaip man sekasi ir išdėstyti savo paties mintis.

,, Pasiteisinimas yra įvykusios situacijos užglaistymas žodžiais, dažnai atsakomybės permetimas išorinėms aplinkybėms – nieko negalėjau padaryti. ” – taip teisinimąsį apibūdina straipsnio autorius, identiškas to suvokimas susiformavo ir manyje.

Norisi teisintis, kai kas nors tau pasiūlo daryti tai ko tu nenori (eiti į filmą ,,After”), kas tau nepriimtina, ar tai ko žinai, kad dabar geriau nedaryt (pavyzdžiui leist laiką su draugais, kas šiaip būtų puiku, bet ne tada, kuomet tavo įmonei auditas ant nosies ar dar kas).

Pamenat kaip Mazuronis pasisiūlė pirkti Skvernelio namą už deklaruotą jo vertę jau rytoj, o šis tuoj pat sušuko ,,Sutarėm!”? Kitą dieną tuometiniam (juk pažadėjo atsistatydint po nepasisekusių prezidento rinkimų) PM teko raudonuoti ir mekenti, kad ,,žmona neleido namo parduoti”. Silpna, juokinga, niekam neįdomu. Galėjo atsiprašyti ar pasakyti ,,Nebesvaikit ir taip aišku, kad neparduosiu.” Būtų buvę efektyviau.

Teisindamasis kenki ne tik sau, bet ir teisinimosi recipientui. Tai tiesiog bereikalinga informacija. Pavyzdys (tik ką įvykęs): renku draugus krepšiniui ar futbolui ir užuot gavęs paprastą ne, gaunu atsakymus: ,,rašau magistrą” ir ,,budejimas man. Nzn kada baigsis”. Ką man veikt su šita informacija?

Visgi manau, kad toks teisinimasis (švelniau tariant paaiškinimas) šį tą leidžia spręsti apie asmenį. Pasidaro aišku, kad pasiaiškinantis jaučia tam tikrą pagarbą, gi tiesiog pasakymas ,,ne” ar ,,negaliu” yra šaltas ir neduodantis prošvaisčių ateity pamėtyt į kašęęę. Darosi panašu, kad teisinimasis turi šiokią tokią paskirtį. Tai šiek tiek jaukia mano mintis, nesu tikras ar mano pasirinkta strategija ,,teisinimosi” srityje yra optimali. Aplinkinių nuomone esu šaltokas.

Dėl vieno neabejoju. Dėl teisinimųsi sau. Šitie mano akimis yra blogis, raut jį lauk su šaknimis. Nematau juose jokių pliusų (kaip nemačiau minusų dėl dvigubos pilietybės įteisinimo), vien tai, kas mane silpnintų, o aš stengiuosi nesakyt dalykų, kurie daro mane silpnu. Kuomet paklausiu savęs ,,Kodėl vis dar pastoviai nemedituoju (kol kas tai darau tik protarpiais)”, tikiuosi atsakysiu ,,Nes nepakankamai noriu”, o ne ,,Negaliu to daryt, nes esu užsivertęs darbais”. Ar dar ką…

Kai HonestFIRE mano prieš tai buvusiam įraše paklausė (ačiū labai už komentarus, labai malonu žinot, kad yra kas perskaito mano bandymus rašyti), ką manau apie galimybę atidarinėti savo kliniką iškart pamaniau, kad tai yra dalinai siūlymas ir aš turiu/turėčiau išreikšti atsakymą į tokį galimai komentare esanti nedidelį pasiūlymą (sakykit, kad klaidingai interpretuoju komentarą, blogai skaitau tarp eilučių, galbūt tai tik aš). Minčių planas buvo: visų pirma nesiteisink (nes šiuo metu aiškiai žinau, kad klinikų įkūrinėjimai yra dar laaaabai toli, kai aš vargiai atsimenu kaip gydyti plaučių uždegimą ir vis pamirštu, kas ta Smecta, nes pats niekad nevartojau) ir aiškiai pasakyk, kad manai, jog verslas puiku (išsakyk poziciją), bet tai ne man šiandien (taškas). Atsakymas gavosi šaltas, vat čia yra kariško, lakoniško bendravimo stiliaus minusas. O šiaip tai tuo stiliumi žaviuosi.

Beje, beje, mąstymą ir veikimą be teisinimosi yra sunku ugdyti ir įgyvendinti, tad pats rašydamas bijau būti apkaltintas hipokritiškumu (lyg ir yra toks lietuviškas žodis, šiaip remiuosi anglišku hypocrisy). Nenustebčiau, kad koks pasiteisinimas išslydo į tekstą, net tai, kas praeitame sakinyje yra parašyta skliaustuose gali būti palaikyta pasiteisinimu, nors, žinoma, tai veikiau paaiškinimas.

Dar viena svarbi detalė! Ugdydamas šią savybę (nesiteisinti) žmogus turėtų mokytis to paties nereikalauti iš savo artimo. Pvz., kuomet organizuojame kažką su grupiokais, vis stengiuosi nesigilinti, kodėl kažkuris mūsų ,,neatvarysim”. Neabejoju esu nekart paslydęs, kartais ir piktybiškai norisi pakamantinėt ,,Tai kodėė neatvarysi, a vėl reiks šiltnamio plėvelės pirkt būtent tuo metu?” (nes iš juokingų pasiteisinimų būtų galima juokingą knygą parašyt). Grupiokas kartą pastebėjo, jog man nebaisu pasakyt ,,ne, nenoriu”, nes aš neklausinėju, kuomet žinau, kad klausinėjimas rezultato nepakeis. Tai buvo vienas tokių komplimentų, kurie apvainikuoja metų pastangas ir įstringa į atmintį.

Summa summarum tikiuosi, kad jei manęs kada kas paklaus ,,Kodėl nedarau to ar ano?” iškart sakysiu ,,nes nenoriu/tingiu/neįdomu/dull/boring/predictable”, o ne bursiu, kad dabar neturiu laiko ar dar ką. Nors pagarbos dėlei priežastį gali tekti paaiškinti.