Standartinė mantra skamba taip: nelygink savęs su kitais, lygink save su savimi vakar.
Manau, skamba gerai, dažniausiai šis principas yra teisingas, nors praktiškai, pripažinkite, sunkiai įgyvendinamas. Nežinau, kodėl esam nuolat linkę lygint save su kitais. Padėkit suprasti!
Noriu pasidalinti įžvalga, kurią manau esant minėtos taisyklės išimtimi.
Nematau, kodėl negalima lyginti savęs su tam tikromis žmonių grupėmis. Šias grupes sudaro žmonės, kurie vienaip ar kitaip turi panašų gyvenimą/galimybes į jūsų. Geras pavyzdys -bendramokslis, bendrakursis, bendraamžis bendradarbis užimąs tokias pat pareigas. Visgi ir išimtys turi išimtis, t.y. negali lyginti savęs su E. Musk’u, net jei jis tavo kambariokas ir bendramokslis.
Savęs lyginimas protingomis aplinkybėmis (nelyginau saves su Elonu), drįstu teigti, man padėjo per daug neatsilikti nuo iniciatyvesnių, energingesnių kolegų.
Galbūt įpusėjus ketvirtą dešimtį lygintis tampa neprotinga/nelogiška, galimai kiekvieno kelias tampa per daug unikalus. Sakau taip, nes iki 23-25m. vidutiniam lietuvaičiui galima taikyti bendrą trafaretą (išties matau du trafaretus – vienas tai jaunuolio emigranto, o antrasis – aukštojo mokslo siekiančio) ir ganėtinai tiksliai pataikyti. Po~25m. lygintis tinkama yra jau tik su kolegomis, su kuriais žengei kartu. Kaip taisyklė tai būtų minėti studijų kolegos ar bendraamžiai bendradarbiai. Po 30m. (čia jau man terra incognita) racionalu, ko gero, lygintis būtų su tais, kurie panašiu metu sukūrė šeimas, turėjo panašias galimybes etc.
Vienu sakiniu: Mano nuomone, žinant kaip tai daryti, savęs lyginimas nėra žalingas, gal net atvirkščiai.
O dalinuosi šiomis mintimis todėl, nes kiek pabodo visur regėti/girdėti tą pati nesilygink su kitais, lygink save su savimi vakar. Nepabūkim kartais tinkamoms aplinkybėms esant to padaryti ir taip pastūmėti save į priekį.
Aukštyn šìrdis!
Ačiū už įrašą.
Matyt nemažai stoikų literatūros skaitai, arba budizmo raštų kažkokių, kad tokia išvada priėmei.
Lyginimas savęs su kitais gali būti naudingas, jeigu traktuoji kylantį pavydą kaip motyvaciją tobulėti ir pažinti save. Jeigu pavydas sukelia neigiamas emocijas, gali save nuvertinti ir prarasti motyvaciją judėti į priekį.
Žmogui normalu socialinėje aplinkoje siekti pripažinimo. Ar tai visada gerai, nežinau..
Aš per savo dar gana neilgą gyvenimą suvokiau, kad svarbu vertinti ir pripažinti kelių žmonių nuomonės, o didžiosios masės – nesvarbu ir netgi nereikalinga/žalinga. Nebent nori būti influenceris. Ir lygintis turbūt reikėtų tik į tuos, kurie tau rūpi. Bet reikia suprasti kodėl, tau jie svarbūs. Gal čia – pavydas/idealizavimas..
Kas man padeda socialiniame gyvenime, – stengiuosi dažnai dėkoti ir kai matau, kad verta – įvertinti ir pagirti. Nepataikauju, nesipykstu. Man labai dažnai visiškai dzin, kas ką galvoja ir daro. Bet aš to stengiuosi neišsakyti, jeigu neklausia. Taip visiem lengviau 🙂
Įdomus postas, daug minčių sukėlė.
O ką jeigu tu ir esi tas iniciatyvesnis, aktyvesnis kolega? Tuomet ir lyginiesi su Musk’u :))
Su mintimis sutinku, tik manau verta atskirti, kad yra dvi atskiros terpės – role models ir peers.
Tai su role models ne tai, kad lyginiesi, bet vistiek seki jų gyvenimą ir bandai jų įkvėptas, gerinti saviškį. Nebūtinai čia Musk’as, gali būti ir tiesioginis vadovas ar sėkmingas tėvų draugas. Gali, be abejo, būti ir jau daug nuveikęs bendraamžis.
O peers yra apie ką rašai tu ir, mano nuomone, duodant generalizuotą patarimą yra saugiau jaunimui sakyti “nesilygink su kitais”. Nes išgirdus tokią mintį man pirmiausia prieš akis materialus pasaulis – kitų kelionės, kitų automobiliai, kitų butai ar laisvalaikis. Tai čia geriau nesilyginti, nes fake peizažą apie savo materialią sėkmę būnant jaunam labai lengva sekti nutylėjus faktus apie tėvų nupirktą būstą ar automobilį.
Bet, kalbant apie darbo ar papildomos veiklos kategorijas, pilnai sutinku su tavimi, kad lygintis dar ir kaip reikia. Gal aš įpratęs 17:00 užversti laptopą ir įsijungti Netflix’ą chill’ui ir niekaip nesuprantu kaip kiti žmonės tiek spėja, tad sveika pamatyti, kad kitiems svajonės neturi savaitgalių 🙂
,,Aš per savo dar gana neilgą gyvenimą suvokiau, kad svarbu vertinti ir pripažinti kelių žmonių nuomonės, o didžiosios masės – nesvarbu ir netgi nereikalinga/žalinga.”
,,O peers yra apie ką rašai tu ir, mano nuomone, duodant generalizuotą patarimą yra saugiau jaunimui sakyti “nesilygink su kitais”. Nes išgirdus tokią mintį man pirmiausia prieš akis materialus pasaulis – kitų kelionės, kitų automobiliai, kitų butai ar laisvalaikis.”
Joo, geri pastebėjimai, kolegos!
Jei lyginiesi ir pradedi matyti,o vėliau geisti tų pačių brangių žaisliukų tikriausiai tik susinervinsi, arba “pirksi daiktus kurių tau nereikia už pinigus kurių neturi”. Lyginant save su kitais daug sunkiau gyventi kukliai, bet nekreipiantis į kitus dėmesio gali gyventi paprastą gyvenimą, galbūt nepriimtiną daugumai. Nuomonė, kad kiti turi nuomonę apie mus, priverčia gyventi ne dėl savęs o dėl nuomonių, kurių greičiausiai anie net neturi. Neturiu fb, instagram ir panašių, tai nematau fasadinio gražaus gyvenimo (juk dauguma ten savo gražią gyvenimo pusę rodo), o rutinos ten lyg nebūta. Ir manau, kad man tai padeda, nes pilna galva minčių apie platesnį pasaulį ir reiškinius, ne apie konkrečius žmones. Mizantropija man nesvetima -daugelio poelgiuose įžvelgiu per daug tuštybės