Frydrichas Vilhelmas Nyčė (1844 – 1900), mano akimis, buvo visiškas nelaimėlis ir tai tik prideda svaros vienai jo idėjų – Amor fati. Apie tai, kiek vėliau, o dabar, kokias negandas jam teko pergyventi?
1867 m. pradėjo tarnybą Prūsijos armijoje, bet po nepilnų metų lipdamas ant žirgo stipriai trenkėsi į balno gugą, patyrė traumą, susiplėšė du raumenis, prasidėjo infekcija, kas lėmė kelis mėnesius trukusį pūliavimą ir negalėjimą pilnai apsitarnauti. Po traumos jam teko mokytis vaikščioti iš naujo.
1869 m. Nyčė atsisakė Prūsijos pilietybės ir iki pat gyvenimo galo išliko jokios šalies piliečiu.
Nepaisant patirtos traumos Nyčei teko sudalyvauti 1870 – 1871 m. Prancūzijos-Prūsijos kare, tiesa, medicininio vieneto sudėtyje. Labai naudingas, ko gero, nebuvo nes karo metu persirgo difteriją, dizenteriją ir, galbūt, sifilį. Visą likusį gyvenimą jį nuolat kankino protarpiais suprastėjanti sveikata. Kamavo stiprūs migreniniai galvos skausmai, tarpais užeinanti trumparegystė, kuomet jis likdavo praktiškai aklas ir smarkus nevirškinimas. 1879m. jam teko palikti darbą Bazelyje, nes įprastas darbas tapo neįmanomu. Daugiau jokio darbo Nyčė gyvenime nebedirbo.
Nuo šio laiko jis keliavo po įvairius miestus ieškodamas sau tinkamo klimato, gyveno iš pensijos ir draugų paramos (ne, iš savo knygų uždirbamo pelno jis toli gražu gyventi negalėjo). Neretai grįždavo į Naumburgą aplankyti mamos ir sesers (tėvas ir broliai mirė vaikystėje), su kuria nuolat pykdavosi ir taikydavosi.
Nyčė, dėl prastėjančios regos ėmė naudotis spausdinimo mašinėle (jo raštas buvo kone neįskaitomas). Galų gale buvęs studentas Piteris Gastas tapo jo asmeniniu sekretoriumi ir nuo to laiko jis užrašė viską, kas po to buvo Nyčės sukurta.
1882 m. filosofas įsimyli 21-erių Lou Salomé iš pirmo žvilgsnio ir paprašo, kad jo draugas jai pasipirštų už jį (kuris jai irgi jau piršosi). Ji atsako neigiamai. Trijulė kartu leidžia vasarą, Nyčė dar triskart pasiperša, gauna tris ,,ne”.
Dar po kelių mėnesiu Paul Rée ir Salomé atsiskyrė nuo Nyčės po didelio konflikto. Šie du kelis metus gyveno kartu, kol galų gale Salomé vedė kitą.
Nyčė buvo priklausomas nuo psichotropinių medžiagų, vartojo dideles dozes opiumo ir pats sau rašydavo chloro hidrato receptus (naudojo miegui gerinti) ir pasirašydavo ,,Daktaru Nyče”.
Po išsiskyrimo su minėtais asmenimis Nyčė gyveno atsiskyrusiai, nesėkmingai bandė įsidarbinti Leipcigo universitete, kur jam leista suprasti, kad su tokiu požiūriu į krikščionybę ir Dievą, darbo jis negaus jokiame Vokietijos universitete. 1886m. išsiskyrė su savo leidėju Ernst Schmeitzner pasišlykštėjęs jo antisemitizmu.
Nyčei būnant gyvam ir sveiko proto jo knygos buvo menkai perkamos. Tik į gyvenimo pabaigą jis pradėjo būti pastebėtas. Populiarumu pasimėgauti jam neteko niekad.
1889 m. Nyčė patyrė sąmonės pritemimą Turine, Italijoje. Nėra tiksliai žinomos įvykio detalės, bet gandai byloja, kad jis, pamatęs botagu čaižomą arklį, pribėgo, apkabino jį ir prarado sąmonę. Kelių dienų eigoje Nyčė išsiuntinėjo draugams laiškus, kur rašė buvęs nukryžiuotas, siūlė nušauti Vokietijos imperatorių, pasodinti popiežių į kalėjimą ir teigė esąs pasaulio kūrėjas nužudysiantis visus antisemitus.
Po šių įvykių 1889 – 1890 m. filosofas buvo gydomas įvairiose klinikose, žinoma, nesėkmingai. Dar ir šiandien nėra aiški jo susirgimo kilmė, hipotezių yra įvairių. Sifilis, bipolinis sutrikimas su psichozių epizodais, demencija ir apsinuodijimas gyvsidabriu, kuriuo tuometu buvo gydomas sifilis yra populiariausios.
1898 – 1899 m. Nyčė patyrė du insultus, po kurių liko hemiplegiku, negalėjo kalbėti ir vaikščioti. Dar po metų sirgdamas pneumonija patyrė trečia ir paskutinį insultą.
Ir vis vien, nepaisant sunkaus likimo Nyčė sakė: Amor fati! Tai reiškia: ,,Mylėk likimą”. Mylėk likimą, kad ir koks jis bebūtų.
Rašytojo žodžiais tariant: ,,Mano formulė žmogaus didybei yra amor fati: kad asmuo nenorėtų būti kitoks, nei vienokiu, nei kitokiu būdu, niekada; kad ne tik iškęstų tai, ką būtina ir slėptų tą kančią <…> bet ir mylėtų ją.”
,,My formula for greatness in a human being is amor fati: that one wants nothing to be different, not forward, not backward, not in all eternity. Not merely bear what is necessary, still less conceal it—all idealism is mendacity in the face of what is necessary—but love it.”
