Pradžia » Budėjimai

Budėjimai

Labiausiai verta aptarimo gydytojo darbo sritis – budėjimai. situacijos kuriose esi labiausiai vienas. Ypatingai kuomet dar nepažįsti sistemos tenka improvizuoti. Pavyzdžiui turėjau savo pirmąjį pacientą su smegenų kraujavimu, kuris įvyko dėl aukšto kraujospūdžio epizodo + kraują skystinančių vaistų perdozavimo. Man visai į galvą nešovė suduoti kraują skystinančių vaistų antidoto (ir ne todėl, kad niekad neteko to daryt, tiesiog, dar nesusiformavę ,,vidiniai algoritmai”, įpročiai, tad tai, apie ką aktyviai nepagalvoju, lieka pamiršta). Pradėjau skambinėti neurochirurgams artimiausiose ligoninėse (nes pas mus jų nėra), kad perimtų pacientą ir štai vienas jų kolega taip kantriai manęs išklausė ir patarė paskirti to antidoto. Sako: ,,Duok 2000 PPSP”, aš: ,,PPSP ar PPSB?”, jis: ,,PPSB!”, vėl aš: ,,2000 ko? Miligramų ar vienetų?”, jis: ,,Eee miligramų”. Paskui paaiškėjo, kad to daikto miligramais nepamatuosi nes tai lašinamas tirpalas, bet viename buteliuke yra tūkstantis vienetų. Greit pasiskaičiau, supratau, kad 2000 vienetų yra labai logiška, tad tiek ir paskyrėme. Istorijos moralas toks, kad matavimo vienetai buvo visai nesvarbūs, pagalbinis personalas, beje, šiaip ar taip už mane geriau žinojo, kas tas PPSB ir kuo jis matuojamas. Beje pamiršau dar Vitamino K paskirti (paciento kraują skystynantys vaistai buvo Vitamino K antagonistai), na, nieko, kitąkart bus galima viską atlikti kiek greičiau ir profesionaliau, bet tokia pati situacija pasitaikys, įtariu, po 5 metų.

Turiu paminėti, kad dabar budėjimai perdėm lengvi (šis sakinys rašytas šventiniu laikotarpiu :D). Mažai pacientų. Ko gero atvyksta tik tikrai skubūs atvejai, t.y. insultai, epilepsijos. Kiek banalesni galvos skausmai ir svaiguliai nutaria pakentėti ir ligoninėje, pandemijos akivaizdoje, nesirodo. Paskutinius du budėjimus lovoje pragulėjau po 9 valandas. Sakau pragulėjau, o ne išmiegojau, nes miegas budėjimo metu kitoks, budrus. Iš lovos galiu iššokti akimirksniu. Šito pramokau, kai teko šiek tiek tarnauti kariuomenėje. Teko skamba liūdnokai, negaliu taip sakyt. Patirtys Lietuvos kariuomenėje buvo vienos geriausių gyvenime.

Pirmi budėjimai buvo sunkūs. Buvo, kad pradirbau nuo 8 iki 22 val. vakaro, tada dar liko neužbaigti popieriniai, bet ėjau miegoti tuo neramiu budėjimo miegu ir kėliausi 06:00 visko pribaiginėti prieš baigiantis budėjimui.

Vienas didelis skirtumas nuo Lietuvos – dirbant priėmime pacientas prašo, kad jį paguldytum ir tu dažniausiai sakai ne, nes galimybių kiekvieną priimti nėra. Ligoninėje, kurioje dirbu, yra atvirkščiai (bendrai Vokietijoje taip nėra, bet čia kažkokia keista ligoninė, guldom kone kiekvieną norintį). Čia tu nustembi, kuomet žmogus sakosi nenorįs likti ligoninėje ir duodi jam pasirašyti popiergalių, kad jis atsisako stacionarinio gydymo ir prieš gydytojo valią palieka ligoninę.

Miegu, skambina, sako atvežė policija žmogioką, ans agresyvus, kažkam lyg vožė, dabar neramus, ateikit žiūrėkit, spręskit situaciją. Kiek suprantu, jei būna, koks psichiatrinis atvejis mūsų ligoninėje tai kviečiamas neurologas, nes psichiatrų čia nėr. Nepatinka.
Nueinu guli kokių trisdešimties importinis individas. Visų pirma apsižiūriu ar turim, kokių nors popierių, patikrinu kompiuteryje ar jis jau pas mus kada lankęsis. Nužmoginanti veiksmų seka manyčiau, bet pastebėjau, kad situacijos taip sprendžiasi greičiau. Nieko neišgavęs iš kompiuterio žaidžiu Holmsą, susidarau prielaidas prieš praverdamas burną. Įtariamasis turi su savim kokių 20 kg lagaminą ir apkabą vandens butelių 6×1,5l. Juokinga ir įdomu, koks scenarijus pacientą čia atvedė. Tikrai ne į ligoninę jis su tuo lagaminu ir vandeniu ruošėsi. Žadu mūsų lankytoją užkalbinti, bet paslaugus kolega jam tuojau ves kateterį, kai tiriamasis pasiunta. Sako nieko man nevesite, bijau adatų ir nieks man nieko niekada nedūrė. Paslaugus kolega yra dar ir kategoriškas ir sako, jog šitaip nieko nebus, no katėter, no gydym, prašom sveikas keliaukit namo. Pacientas audringai sutinka, šoka iš lovelės, stveria lagaminą, apkabą ir jau trauks namo, bet pabyra buteliai. Sakau: gal palikit juos (ne, paciento sulaikyti nesiruošiau, gi kiekvienas pacientas reiškia, kad reikia rašyti, dokumentuoti vizitą, o tai taip nuobodu). Jis manęs klausia: Warum??? Taip juokinga pasidaro. Sakyčiau todėl, kad vargsite su tais buteliais labiau, nei vargsite uždirbinėdamas 5EUR, kuriuos kainuoja buteliai, bet mano koncepcija per daug kebli esamai situacijai, o adekvatesnės po ranka neturiu.
Staiga iš už kampo išnyra aukšto kalibro slaugė, kuri nori pacientui pravesti glaustą dorovės kursą. Jai nebaigus savo preliudijos ji susiduria su atsakomąja tirada iš mūsų šios nakties protagonisto. Suprantu, kad greitai neužkirtus kelio tolimesnei diskusijai man gali tekti vėliau viską aprašyti savo nepriekaištinga vokiečių kalba, jei visgi pacientas nuspręstų leistis mano ištiriamas ir galbūt pervežamas į psichiatrinę ligoninę ar panašiai, o aš, nepamirškime, biurokratija užsiimti naktį nenoriu ir tiesiog noriu eiti miegoti. Nepamirškime ir fakto, kad ties šiuo momentu esu teištaręs kelis žodžius siūlydamas palikti butelius, o pacientas jau beveik ,,išleistas”. Jau nedaug trūksta iki triumfo!
Grįžkime prie slaugės ir paciento konfrontacijos. Su tikslu, kad šie neįsivažiuotų, o beje panašu, kad susidūrė du vienas kito verti, nenugalima jėga prieš nepajudinamą objektą, jungiu savo mėgstamą gestą, rankomis delnais į apačią imu vėdinti orą, primerkiu akis, kinkuoja galvą ir sakau slaugei: nicht eskalieren, nicht eskalieren. Suprask, neeskaluojam konflikto, lai eina. Pavyksta. Skaitau, kad išsprendžiau situaciją neištaręs dešimt žodžių. Net vienas butelis mums liko. Slaugos personalas po mačo eina jį aptarti prie arbatos ir saldainių. Aš sakau ,,Bis zum nächsten Mal´´ (au revoir) ir išnykstu.

Kitas budėjimas, atavežė 85m. vyrą, komoje (na, tiksliau sopore) su hemiplegija (vienos pusės kūno raumenų paralyžius). Galvos KT matyti, kad žmogui stambus smegenų insultas. Galvos smegenų KT angiografijoje (tyrimas leidžiantis vizualizuoti smegenis maitinančias kraujagysles) matyti, kad užsikimšusi vidurinė smegenų arterija. Vienintelis gydymo variantas – trombektomija (intervencinis gydymo metodas leidžiantis specialiu instrumentu pašalinti trombą iš arterijos). Jai atlikti būtina pervežti pacientą į didesnę kliniką, kur darbuojasi kompetetingi intervenciniai radiologai. Greitai pavyksta rasti vietą Dortmundo ligoninėje, atvyksta reanimobilis paciento išsivežti. Reanimobilio reanimatologas sako, kad pacientą reikia intubuoti apsauginiais tikslais (jis kažkiek skrepliuoja, gali paspringti). Mūsiškė reanimatologė prieš tai sakė, kad nereikia, grindė tai, kad pacientas rodo šiokius tokius sąmonės požymius, nėra pilnoje komoje dar ten kažką. Pakviečiau ją padiskututoti su kolega. Užvirė pasyviai agresyvi diskusija tarp judviejų, aš dėl kalbos įgūdžių ir ypač dėl kompetencijos trūkumo nesikišau. Nesvarbu. Buvo sugaišta daug brangių minučių. Ar intubavom jau net ir nepamenu, bet taip ir nesupratau, ko tas reanimatologas bijojo vežti tą neintubuotą dėdulę? Negi gaila, jei numirtų pakeliui? Esu tikras, kad ne. Turbūt reanimatologas tiesiog norėjo išvengti situacijos, kur pacientą reiktų gaivinti. O gal kažką praleidžiu. Na, neteiskite ir pataisykite, jei kas, aš neurologu dar tik kelis mėnesius pradirbęs, o pastebiu, kad sistema iš manęs tikisi, kad jau gebėsiu spręsti visas problemas. Ši atsakomybė kažkiek slėgė pradžioje ir beje, beje, kol tos atsakomybės pakilnoti neteko, tol nė iš tolo nesupratau, kiek ji sveria. Spręsti turi ne tik pacient bėdas, bet į tave kreipiasi ir kitų specialybių gydytojai, jei iškyla koks neurologinis klausimas ir kitas personalas. Neretai pasitaiko ir pavadinkime ,,juokingos atsakomybės”. Ne taip jau retai paskambina seselė ir sako, kiek išsigandusi (niekaip nesuprantu kaip tas išsigąstelėjęs tonas pas jąsias vis išlieka, tarsi nepargriutų skyriuje kas savaitę po senolį): ,,Ponas Šneideris nukrito.” Eik tu sau tik pamanykit. Nueini, žvilgteli, pečiais trūkteli ir tiek. Na, taip, taip, o gal susilaužė ką, o gal galvelę susitrenkė ir reikia daryti KT. Gerai, kad praneša, bet tas baimingas tonas. Argi nenugriūna skyriuj…po senolį…kas savaitę?..

Kitą vakarą skambina priėmimas ir kviečia mane ateiti apžiurėti moters, kuri sakosi prisivalgiusi baterijų. Pacientei žinomas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas. Kyla klausimas kodel kviečiamas neurologas. Tegul kyla. Iš pradžių moterimi netikiu, nors ji ir žiaugčioja. Paklausus ar suvalgė, kiek suvalgė, ji atsako: ,,Nežinau, nepamenu, bet baterijų pakelis tuščias”. Griūk iš juoko! Psichiatrijoje nelabai gaudausi, bet tokia minčių seka labai nestebina, teko girdėti, kadegzistuoja toks dalykas kaip realybės suvokimo praradimas…

Atmintis sako, kad kažkada, kažkur skaičiau, kad baterijose yra šarmų ir kad žinoma atveju, kuomet nuryjus baterijų ir tiems šarmams išsiskyrus galimi stiprūs cheminiai nudegimai net iki stemplės ar skrandžio perforacijos (prakiurimo), tad nedelsiant, nepaisant savo abejonių, užsakiau rentgeną ir mano nuoširdžiai nuostabai ponia nejuokavo.

Vuolia!

Susiskambinau su budinčiu internistu, šis apsitarė su bud. chirurgu ir su savo is namų budinčia Oberärztin ir galų gale buvo nuspręsta atlikti gastroskopiją su pilna narkoze ir bandyti baterijas pašalinti taip, be operacijos.

Beveik galima įskaityti firmos pavadinimą.

Kiek man žinoma, baterijos pašalintos sėkmingai ir pacientė sekančią dieną iškeliavo namo.

Tokių pusjuokingių istorijų vis pasitaiko, visų net atmintyje suregistruoti nespėji.

3 thoughts on “Budėjimai”

  1. Smagu paskaityti. Jei rašysite kaip dienoraštį sau, kada nors laisvai tuo remdamiesi sukonstruosite puikų romaną, manau tai gali būti didesnis pyragas, nei fondai. Labai seniai skaičiau knygą aerouostas, ten veiksmas 24 valandų viename oro uoste. Tai Jūsų irgi galėtų į ką nors išvirsti. Rašyti mokate, neabejoju, kad įvaldysite ir dar didesnęs aukštumas

    1. Ačiū, tokie komentarai labai drąsina. Tokių knygų su medikų istorijomis netrūksta. Lietuviška apie darbą priėmime ,,Pragaro ambulatorija: dienos ir naktys Skubiosios pagalbos skyriuje”. D. Britanijoje rašyta ,,Dabar jums truputį skaudės”. Šio žanro klasika iš JAV yra ,,Dievo namai” (sako, kad tai medicinos studento Biblija). Visos jos tokios ciniškos kaip ir mano rašiniai, kartais net truptutį gėda, kad pašaukimu nespinduliuoju.

  2. Nuostabus įrašas. Pamatyti iš vidaus medikų virtuvę labai įdomu ir naudinga. Dar su tokiomis nuotraukomis. Be to tas sarkastiškas rašymo stilius smagiai susiskaito.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *