Die Abteilung 2

Buvo budėjimas pirmadienį. Vyrauja nuomonė, kad pirmadieniais budėjimai sunkiausi. Sunku pasakyti, bet linkčiau pritarti. Pora skersesnių atvejų jūsų domesiui.

Skambina greitoji (įtariant ūmų insultą paskambina ir pakalba su manim dar įvykio vietoje, neatvykę į ligoninę), sako:
– Įtariam šviežią insultėlį, ar galim atvažiuot?
-Ką matot? – klausiu bandydamas išsiaiškinti kokie simptomai.
-Įtariam šviežią insultėlį, ar galim atvažiuot?
-Važiuokit, laukiu, kada būsit? – Bandau planuoti veiksmų eigą. Apie ėjimą miegoti iki vidurnakčio galiu pamiršti.
-*Krebždesys kitoje laido pusėje, girdžiu kaip pakuoja pacientą.* Atsakymo nesulaukiu.

Greitoji atvyksta už gero pusvalanduko, insultėlis nebe toks ir šviežias, nuo simptomų pradžios praėję virš 4,5 val. Kartu su greituke vykęs reanimatologas kloja:
-Nešneka, ūmiai pakito elgsena, galūnių nejudina, paliepimų nevykdo, į klausimus neatsako, veidinio nervo paralyžius.
Ganėtinai klasikinė insulto simptomų konsteliacija. Tikiu, labai paviršutiniškai ištiriu pacientą ir tuojau pat darom galvos KT bei smegenų kraujagyslių angiografiją (kontrastinė medžiaga sušvirkščiama į veną, tuojau pat atliekama KT ir, bam, matom ar kuri smegenis aprūpinanti arterija susiaurėjusi ar užsikišusi). Ten nieko.

Pacientas nuolat kartoja, kad bijo mirti. Kad ir ko klausiu, jis atsako: ,,Ich habe Angst”. Interpretuoju kaip echolaliją, kas gali būti motorinės afazijos (vienas dažniausių insulto simptomų) išraiška (nežinau ar iš tikrųjų taip yra, dabar štai skaitau internete, kad echolalija yra išgirstų žodžių ar frazių kartojimas, kas vargu ar atitinka šio paciento demonstruotą kalbos sutrikimą). Paguldau pacientą į ,,Stroke Unit”, palatą su monitoriais, kur nuolat registruojami paciento gyvybiniai parametrai. Susiveikiu sugyventinės numerį, skambinu, aiškinuosi kaip kas. Ji pasakoja:
-Buvo taip ir taip, bla bla, bet mes tikrai NEGĖRĖM.
-Ale aš gi Jūsų nė neklausiau ar gėrėt.
-Nugi NEGĖRĖM sakau.

Imu justi, kad šito paciento case’as labai galimai eis į mano ,,fail’ų” registrą. Pauostau pacientą (tiriu tskant), hmm, kvepia labiau etanoliu nei insultu. Užsakau etanolio tyrimą kraujyje. Akurat! 2,7 promilės.
Ryte lankau pacientą, anas jau ne tik, kad juda kruta, bet net laike ir vietoje orientuojasi.
– Ich habe eine Fehler gemacht”.– sako.
-Kokią klaidą? – klausiu.
–Ich habe getrunken. – atsako vargšelis.

Koks šios istorijos moralas tiksliai negaliu pasakyti. Nepasitikėti greitąja? Na, simptomai insultui visai pritiko. Uostyti pacientus iš Rytų Europos? Gal.

Likus pusvalandžiui iki budėjimo pabaigos atveža 85m. moterį be sąmonės. Galvoju, hmm, kas daryt, kas daryt, jau tuoj rytinis aptarimas, reikia lėkt, o atvejis, panašu, bus sunkus, kainuos laiko. Padarome galvos KT – ten didžiulis intrakranijinis kraujavimas (,,prikraujavo į smegenis” kaip sakoma). Akimirksniu palengvėja, suprantu, kad pacientė netrukus mirs. Galvosūkis išspręstas, galiu ramiai užbaigti budėjimą. Susiskambinu su pacientės dukra, kad informuočiau ir paklausčiau ar taikyti gyvenimą prailginančias priemones kaip pvz. intubacija ir dirbtinė plaučių ventiliacija. Priimame vienintelį, šioje situacijoje, racionalų sprendimą. Buvo labai dalykiškas pokalbis, tarsi su kolega aptartume atvejį. Akurat again. Pacientės dukra – gydytoja.