21 valanda, skyrius. Ligoninėje ramu. Nejau pavyks nueiti 22 val. gulti? Jau seniai taip bebuvo. Skambutis. 1931 m. gimimo Frau M. pasiuta. Išprotėja. Pas mus ji randasi po pargriuvimo, Demencije. Nulūže koje. Laukia operacija.
Pacientę ištiko šioks toks delyriukas. Dama tvirtina esanti rūsyje. Kas aš toks su baltu chalatu? ,,Keine Ahnung” (vokiškai ,,neįsivaizduoju”). Reikalauja būti perguldyta į viršų (ten jos miegamasis). Aš bandau gaudyti istorijos siūlus (pacientė ne mano, matau pirmąkart). Šlaunikaulio galvos nekrozė dešinėje, daug mėlynių, pakilę uždegiminiai rodikliai kraujyje, rabdomiolizė. Ar būtų galima esant reikalui paguldyti tokią pacientę į gerontopsichiatriją? Turbūt. Gyvybei grėsmingų ligų šiuo metu lyg ir nerandu. Skubus perguldymas prieš pacientės valią kainuotų daug laiko. Tektų iškviesti ,,Ordnungsamt” (žmonės galį įgalioti mane pervežti žmogų į psichiatrinę prieš jo valią). Naktis čia pat. Iš namų budinčio Oberarzt‘o trukdyti nenoriu, vargšų iš Ordnungsamt mobilizuoti irgi nenoriu. Manau susitvarkysiąs. Noriu duoti Risperidon’o (antipsichotikas, tinka delyruojantiems demencininkams) – pacientė atsisako. Imu vesti su ja derybas. Meluoju (truputį gėda, truputį ne, gi pacientė pamirš). Šiaip jau gana kategoriškai vadovaujuosi J.B. Peterson’o viena iš taisyklių ,,Sakyk tiesą ar bent nemeluok”, bet čia darau išimtį. Juk naktis arti. Aš noriu į lovą, jau atidirbau 13 valandų, likusias 11-12 noriu praleisti ramiau. Tad meluoju ir prašau jos šiąnakt pernakvoti rūsyje, o ryt prižadu rasiąs būdą perguldyti ją ,,viršun”. Kova ilga. Apie 20 minučių, kas iš savęs nėra daug, bet kviečiu skaitytoją įsijausti. 20 minučių su kategoriškai nusistačiusia ir klausytis nenorinčia močiute (sako: ,,So was habe ich noch nie erlebt” (vok. ,,To dar niekad neteko patirt”). Ko neteko patirt? Nejau neteko per antrą pasaulinį rūsy nakvot? Rodos, tuoj jungsiu savo valdingąją pusę, bet jau turiu šiek tiek patirties ir suprantu, kad delyruojančių bobučių tuo būdu nepaimsiu.
Galų gale lyg susitariam. Iškeliu ultimatumą, kad jei ji atsiguls tai organizuosiu tą, kad ir ko ten ji nori. Ji atsigula (3 minučių reikalas…pabandykit patys atsigulti per 3 minutes…rodos amžinybė). Kaimynė ima skųstis ,,ė, bet aš neužmigsiu čia su ja”. Nejučia įsijungia mano vadingoji pusė (atleiskit, nuovargis): ,,Norit Schlafmittel?”. Ji nenori. Paskiau įsinori. Paguldom abi, apkamšom (neapkamšom). Bomba, rodos, išminuota, bet vis dar mėtosi kažkur, gali sprogt kas žino.
01:30 skambutis! Mūsų protagonistės kaimynė pargriuvo, protagonistė sėdi ant lovos krašto, vėl ten jai apokalipsė, daktaras eik žiūrėt. Viskas. Suprantu, kad naktelė jau kaip ir padėta. Dar nenuėjęs iki savo ikoniško duo skambinu Frau. M sūnui (čia normalu naktį skambint?) nupasakoju situaciją. Įeinu į palatą, ten viskas neatrodo taip blogai. Frau M. guli, atrodo rami (pamiršo jau visą mūsų paktą), duodu sūnelį jai, pasišneka abu. Stebuklas! Pacientė neturi jokių užgaidų guli sau ir tiek. Palieku, žiūrim pargriuvėlę (iš tikrųjų pirmą tyriau pargriuvėlę ir tik tada Frau M., bet rašant detalės prasimėto). Ana guli, šypso. Na, ko čia šypsotis. Trumpa apžiūrėlė. 83m. bet ant vienos kojos pastovi – nieks nebus lūžę. Gute Nacht. Paspartinu seseles, kad greičiau išsinešdintume kol granata nesprogo.
Negaliu patikėti, kad išnešėme sveiką kailį. Nereikėjo nei pacientės fiksuoti, nei seduoti, nei į psichiatrinę pervežti. Peilio ašmenimis. Likusias problemas pavyko išspręsti tiesiog telefonu, nereikėjo keltis ir sklęsti į skyrių. Sėkmė.
Kita pacientė Frau U., pasirodžiusi valanda anksčiau nei istorija su Frau M., gana jauna moteris su bipoliniu sutrikimu ir šiek tiek alkoholio. Atvyko, nes labai pykina po prieš dvi dienas pradėto gydymo Nalmefen’u (ganėtinai naujas vaistas, opioidų antagonistas vartojamas alkoholio suvartojimo mažinimui). Geria po raudono vyno butelį per vakarą (jei sako butelį tai labai gali būti, kad du), nes vyras po insulto nupušo (čia tokia santrauka). Nenoriu jos guldyti vien dėl to pykinimo, nes toks nesunkiai paaiškinamas simptomas (beje pykinimas kaip šalutinis šio vaisto poveikis turėtų po kelių dienų vaisto vartojimo praeiti) yra per menka indikacija stacionariniam gydymui. Kaunamės. Pacientė lyg jau sudeda ginklus, aš galanduosi savo kruviną kirvį. Kontraataka. Frau U. sako, kad aš neatsakingas (dalis tiesios yra neabejotinai, be šiek tiek aplaidumo pražūčiau), kad aš ją stigmatizuoju dėl turimo psichiatrinės diagnozės ir kad jai ėmė tirpti rankos ir ją tuoj ištiks panikos ataka (kuo nedrįstu suabejoti). Dėl stigmatizacijos susimąstau, šiek tiek apie tai pasišnekam. Iš ties psichiatrinių ligonių nemėgstam. Ne nemėgstam, bet nesam kompetetingi jais tinkamai pasirūpinti. Aš, beje, jaučiuosi visiškai netreniruotas bendrauti su tokiais pacientais. Ar atsiriboti, ar būti labiau empatišku. Ar būti rimtesniu ar minkštesniu. Nieko, jei ne iš kokios knygos tai iš patirties išmoksiu. Kaip Hitleris. Kažką kalbėdavo kalbėdavo, stebėjo minią, žiūrėjo, kas miniai limpa, kas ne ir tapo vienu geriausiu oratorių pasaulyje.
Paguldau pacientę, pumpuojam vaistus nuo pykinimo, nulis poveikio. Nebeteikim, kad pacientę pykina. Iš išorės niekaip nepasakysi. Pacientė skyriuje nusivilia ne tik manimi, bet ir personalu. Jaučiasi nesuprasta ir nemano, kad į ją rimtai kas žiūri. Išties nežiūrėjom. Laiko neturėjom (vakaras), noro irgi. Pacientė praneša išsikvietusi rytojui taksi ir išvažiuosianti kokion kiton ligoninėn. Kaip tarė taip ir padarė. Gal ir nelabai gerai čia gavosi. Ogi seselės ploja man per petį: ,,Gut gemacht, gut gemacht”.