Skambina seselė iš priėmimo 5 val. ryto nusivylusiu balsu: ,,Moteris iš Afganistano, psychischer Ausnahmezustand” (pažodžiui reikštų ,,išimtinė psichinė padėtis”, suprask, skubus psichiatrinis atvejis), turbūt girdi.”
Iš ties girdžiu, kažką žviegiant fone. Klausiu: ,,Kažką šneka?” Čia jau iš karto aišku, kad turiu omeny ar šneka vokiškai ar angliškai. Pacientai iš Artimųjų ar Viduriniųjų Rytų mums ne naujiena. Tad nenustebau išgirdęs, kad nešneka.
Keliuosi, rengiuosi ir ruošiuosi kelias valandas kainuosiančiam situacijos sprendimui. Moteris niekuo nenustebina: guli, verkia, kartais kiek pažviegia, į aplinką nereaguoja visiškai. Gal kiek perspaudžiu, gal dar neužsidirbau to ciniškumo, gi šių situacijų dar nemačiau tiek daug, bet pakankamai, kad jau žinočiau kaip apytikriai situacija išsispręs.
Susiskambinu su psichiatrine ligonine, aptariu kiek įmanoma ir ar verta pacientę skubia tvarka guldyti pas juos. Racionaliai apsitariam, kad be kalbos nėra psichiatrijos, o pacientė kalba tik persiškai. Sakau psichiatrei, kad įtariu išleisiąs pacientę namo. Ji kalbėdama telefonu skėsteli rankomis, gūžteli pečiais ir atsisveikinam iki kitos ,,psychischer Ausnahmezustand”. I am on my own.
Laimei, greitoji parūpino pacientės dukros numerį, kuri šneka angliškai. Toliau pasakoja pacientės dukra (atpasakoju kiek padrikai): ,,Man 18 metų, esame septyni vaikai, aš iš jų vyriausia. Prieš apytikriai 4 metus dėl grėsmės mūsų gyvybėms visa šeima išėjome iš Afganistano (tiesiogine to žodžio prasme) ir per 11 mėnesių atkakome į Vakarų Europą. Per tuos ketverius metus teko apsistoti ar kiek ilgėliau pagyventi Turkijoje, Lesbe (sala Graikijoje), Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Juodkalnijoje, Albanijoje, Slovėnijoje, Italijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Mama seka dabartines naujienas Kabule ir labai pergyvena dėl tėvų, brolio ir kitų artimųjų likusių Afganistane. Tai, ko gero, ir išprovokavo šį, jau ne pirmą, epizodą.
Štai taip įvykiai Kabule pažadino mane anksčiau nei meldžiau. O pati istorija buvo visiškai už širdies griebianti. Sėdžiu, planuoju, kur atostogas praleisti, planuoju, kurias sekančias duris iš daugelio man prieinamų atverti, o anys maldauja būti įleisti, nesvarbu, kad ir į tvartą.
Prabėgus valandai pacientė aprimo, ėmė šnekėti. Persiškai. Sakyčiau sklandžiai. Parodė norinti į tualetą. Atsisėdo. To man pakanka. Žalia šviesa. Iškvietėm ,,Krankentransport” ir su jąja taipogi atsisveikinom iki kitos ,,psychischer Ausnahmezustand”.