Die Abteilung 9

#

Istorija apie tai kaip padaryt galvos MRT skubios pagalbos skyriuje.

Skaitytojui gal nekyla nuostaba, kas čia nuostabaus padaryti MRT priėmime? Nežinau, kokia tvarka Lietuvoje, bet Vokietijoje padaryti skubiai, dar priėmimo skyriuje yra šiokia tokia prabanga, nes MRT tyrimas yra ženkliai brangesnis nei KT tyrimas (sklando gandai, kad 300 vs 100 €) ir kainuoja ženkliai daugiau laiko (panašiai 30 min vs <10 min). Tai va, turėjom pacientę 1989 metų gimimo, kuriai norėjom/turėjom skubiai pasižiūrėti į smegenis. Būtų tikę ir KT, bet kadangi pacientė jauna, radiologas sako, ei, darom MRT, nes šis tyrimas be jonizuojančios spinduliuotės (be radiacijos, žodžiu).

Suorganizavom MRT, bet čia esminis punktas tame, kad, jeigu atliekame MRT tyrimą tai esame įpareigoti pacientę guldyti ligoninėn – to nepadarius kažkodėl ligoninė patiria nuostolį. Peripetijų tiksliai nežinau, bet ko gero, kad pats ligonio atvejis jį išleidus namo po MRT tyrimo tampa per brangus – galimai ligoninė negauna tiek pinigų, kad atmušti sąlyginai brangų MRT tyrimą.

Pacientei pasakoju išsišiepęs, kad darysim MRT vietoj KT, manyk, kaip gerai, būkit dėkinga, gi, MRT žymiai fainiau. Priduriu, kad guldysime, pasidžiaugiu, kad ir lovą pilnutėlėje ligoninėje radau.
Mano nuostabai pacientė sako nesigulsiu, bijau, nenoriu.
Blogai.
Šiaip dažnu atveju, kada pacientas nesinori leistis tiriamas/gydomas – leidžiam namo, neretai su taip vadinamu Entlassung gegen ärztichen Rat – išleidimas prieš gydytojo patarimą. Pacientas turi padėti parašą, kad atsisako diagnostikos, gydymo ir kad supranta galimas tokio sprendimo pasekmes.

Visgi šiuo atveju klinikinis atvejis buvo toks, kad ramia širdimi pacientės išleisti negalėjau, nes tikrai reikėjo atmesti trombozes, kraujavimus and whatnot.

Dar blogiau tai, kad šį tekstą rašau kokius du mėnesius laiko ir nepamenu kaip istorija tiksliai baigėsi. Galimi variantai yra aiškūs: arba pavyko ją perkalbėti, arba išleidau ją su tuo Entlassung gegen ärztlichen Rat nusiimdamas nuo pečių atsakomybę. Tokiems pacientams visada prigrasiname iškart vėl prisistatyti būklei pablogėjus.

#

Dar buvo pacientas, kurį atvežė dėl suicidinių minčių/ketinimų. Įeinu į apžiūros kambarį priėmime, jis pasitinka mane stovintis, skečia rankas kaip žaidėju nusivylęs treneris ir desperatiškai, išpūstomis akimis, taria: ,,Ar galite padėti man nusižudyti?”. Nepamenu, kaip reagavau, bet kertu lažybų, kad būsiu kažkiek sukrizenęs. Nepyk, skaitytojau, naktį taktas ir etiketas – kitokie.

#

Vokiškai nešnekantis turkas patyrė traukulių priepuolį, perguldžiau į IMC-Station (intermediate care, toks dar ne reanimacijos skyrius, bet irgi su monitoriais). Kelia mane po kelių valandų slaugytojos (istorija vyksta, žinoma, gilią, gilią naktį), sako, keliasi anas, kabelius traukiasi, kažko nori, eik aiškinkis.
Kylu, einu, pasiruošiu iškeltą smilių tėviškam pagrūmojimui, randu pilietį ramiai stypsantį, kažko laukianį. Kalbinu, kalbinu, kalbinu, kalbinu. Galų gale išsiaiškinu, kad nori rūkyti ir kad jo cigaretės likusios skyriuje, iš kurio jį pervežėme. Na, niekaip nepaguldau to piliečio atgal į lovą, toks nepiktybinis, bet, sakykim, atkaklus.
Skambinu į skyrių, sakau, ar tikrai jojo cigaretės ten? Cigaretes rado ir netgi paslaugiai atnešė (ačiū Viešpatie, nes būčiau tikrai pats ėjęs, dėl savo pacientų viską…). Sakytau, eik rūkyk, bet IMC pacientai niekur vieni eiti negali – jie gi ,,stebimi”. Tai ką, sakau, einam. Nuėjom, kad dykai nestovėčiau parūkiau kartu. O rūko žmonės naktį tam garaže, į kurį įvažiuoja greitosios. Ten netaip šalta, kaip lauke.

Čia įvyko kuriozas, kad net rašant šypsena kyla. Prasidaro automatinės durys, įvažiuoja trys seselės neįgaliųjų vežimėliuose, prisidega cigaretes ir netiki savo akimis, kad mes su kažkokia žmogysta rūkome. Prieinu, pasijuokiame iš visos absurdiškos situacijos, pasiguodžiu, kad nesąmonėmis užsiiminėti tenka (nežinau, kaip reikėjo optimaliau išspręsti šį klinikinį atvejį). Parlydėjau pacientą atgal į skyrių, taikiai atsigulė, apkamšėme.