Darželyje, kaip ir tuo metu daugelio man artimoje aplinkoje, mėgstamiausia buvo žydra. Po to mėgstamiausia patapo kita. Kodėl?
Vieno iš mano tuometinių korifėjų mėgstamiausia spalva buvo toji. Kuomet buvome išskirti ir jau nebuvau to žmogaus artimoje aplinkoje mano mėgstamiausia patapo ,,toji” spalva.
Panašiai yra su daugeliu kitų dalykų. Radęs mane žavintį žmogų ji nesąmoningai stebiu. Kuomet jo šalia nebeturiu, juntu kaip atkartoju jo mintis, gestus ir mimikas.
Bėgant laikui tos mintys ir gestai inkorporuojasi, pilnai jau ir nebepasakysi, kad juos nukopijavau. Naujai mane sutikusiam atrodys, kad visa tai yra ,,mano”. Toji spalva dabar, beje, nuoširdžiai yra mano mėgstamiausia. Kas aš? Ir kiek? Nejau esu tik kopijų rinkinys?
Reti aiškumo momentai
Štai aplankė aiškumo momentas. Idėjos rašymui kyla kas minutę. Ar keltis nuo sofos jas užsirašyti ar ne? Nesikelsiu, tos idėjos tokios naivios ir sunku jose įžiūrėti kokią reikšmę. Na, gerai, keliuosi. Ak, iš penkių dvi jau pamiršau.
Noriu norėti
Labai labai noriu norėti mokytis mediciną, bandyti rašyti, groti pianinu ir skaityti romanus.
Bukowski’s rašė metų metus prieš darbą. Po kelių dešimtmečių buvo pripažintas. Senis norėjo būti rašytoju. Ne norėjo norėti, o tiesiog norėjo. Jei pakilčiau vienu lygiu ir tiesiog norėčiau, užuot norėjęs norėti tai po kelių dešimtmečių norimoj srity gal irgi suklestėčiau, būčiau pripažintas. Tik gal. Per brangu. Bukowski’s tai suprato, todėl jo epitafija sako ,,Don’t try”.
