Nutariau panagrinėti dar vieną klausimą niekaip neduodantį man ramybės. Nuo tada, kuomet pradėjau dirbti Vokietijoje nuolat mąstau apie darbo keliamą stresą ir mėginu per prievartą tą stresą ,,išfilosofuoti”, t.y. jo atsikratyti. Lig šiolei nepavyko.
Trumpai (jei gausis) apibrėžkime kertinius žodžius. Stresas šiuo atveju bus visi jausmai ir patirtys darbe, kurios patiriamos kaip nemalonios (kaip universitete mokė – distresas). Streso tolerancija vadinu sugebėjimą tuos jausmus ir patirtis nukenksminti, užglemžti taip, kad jie nedarytų įtakos mano jausenai/būsenai/sprendimams.
Taigi pirmas klausimas, kurio savęs klausiu yra ,,Ar galiu streso toleranciją išsiugdyti?”. Pirmas todėl, nes praktinis. Tik todėl man yra svarbu sau atsakyti į šį klausimą, kitos paskatos mane domina žymiai menkiau. Kokios dar kitos paskatos? Na, tiesiog noriu pasakyti, kad šiuo atveju mane domina vien utilitarinė klausimo pusė. Man menkai rūpi, kas yra ,,streso tolerancija” kitiems. Kas tai per daiktas ir ar galima ją ugdyti mane domina tik todėl, nes kartais šitosios tolerancijos pritrūksta, ko rezultate tenka kentėti. Utilitaristo tikslas yra kančią minimizuoti ir tai kas kančiai yra atvirkščia – maksimizuoti.
Pasak mano patirties streso toleranciją ugdyti įmanoma. Man pradėjus dirbti budėjimais pradžioje būdavo nelengva dorotis su nuolat kylančiomis sunkiai sprendžiamomis problemomis. Medicinoje jų būna visokiausių, na, pavyzdžiui, į skubios pagalbos skyrių 22 val. greitoji atvežė kominį alkoholiką – jį tirti? Juk galimai jis nukrito, susitrenkė galvą, dabar kraujuoja į smegenis ir dėl to dabar yra komoje ar numesti į kampą ant žemės (kaip dažniausiai ir darydavom) ir laukti kol atsibus iš komos ir išsinešdins? Grįžkim prie temos. Atbudėjus 100 parų išsiugdo kažkokia, šiokia tokia streso tolerancija, bet tuomet pasiekiama plato fazė (gal per daug generalizuoju, visgi, čia tik mano tokia patirtis). Svarstau kaip streso toleranciją ,,pakelti” ir drįstu (bent jau pats sau) teigti, kad pasvarstymai nėra visai bergždi. Remdamasis stoicizmo filosofija, Jordan B. Peterson beigi šiuolaikinių ,,alfa mainstream vyrų” patarimais randu sau priežasčių išpūsti krūtinę ir stverti situaciją už ragų, kuomet mane remia prie sienos trys valandos bėgyje atgabenti sunkūs ligoniai. Randu jėgų zu bagatellisieren (labai įdomus žodis reiškiąs trivializuoti, minimalizuoti) darbo krūvį. Šito mane mokė turkas oberis (vyr. gydytojas), sako: ,,Bagatelizuok” – ir piešia kažkokus kringelius ant lapelio. -,,Įsivaizduok, kad čia easy“. Kažkaip padėjo, prisimenu lig šiolei.
Šitai priminė vieną juokingą, bet mane pamokiusią istoriją. Dalyvavau karinės pratybose, treniravomės, kaip elgtis atvykus į įvykio vietą, kur ką tik įvyko kažkoks masinis ekstremalus įvykis (pvz. sprogo bomba ir sužalojo/užmušė kelias dešimtis žmonių). Aš buvau komandos vadas ir išlipęs iš automobilio turėjau kaip įmanoma greičiau įvertinti situaciją ir paskirstyti darbus komandos nariams. Man tuomet buvo, ko gero, 24-eri, autoriteto prieš vyresnius kolegas neturėjau ir t.t., žodžiu, su užduotimi nesusitvarkiau. Klausiu instruktoriaus (fenotipas kaip discount family guy): ,,Kaip rasti savy reikalingo pasitikėjimo savimi?” (ar kažkaip panašiai). Jis man atsako: ,,Išlipi iš mašinos, paimi sau už kiaušų ir sakai ,,Vyras aš ar ne **et?” Šitie žodžiai labai įstrigo ir nors skamba vulgariai, bet mintis šitoje frazėje yra. Tikiu, kad galima, o gal kartais ir reikia pasitikėjimą savimi, norą, drąsą ir whatnot ištraukti tiesiog iš kepurės.
Pridursiu, kad kaip ir daugelį kitų savybių, taip ir streso toleranciją lemia, mano nuomone, ne tik socialiniai faktoriai (viskas, kas aprašyta aukščiau krenta į šią kategoriją), bet ir biologiniai. Tikiu, manau, įtariu, kad tokios streso tolerancijos kaip D. Trump’o neišugdysi, tam reikalingas ir šioks toks ,,talentas”. Kalbant būtent apie streso toleranciją to moksliniais tyrimais, sociologinėmis studijomis nepagrįsiu, abejoju, kad tokių studijų yra, bet štai sociologai, pavyzdžiui, smarkiai studijuoja ir ieško atsakymų į tokius klausimus kaip ,,Kiek homoseksualumas/transvestizmas/rasizmas ir visos kitos šiandien aktualios temos yra įgimtos ir kiek tai priklauso nuo ugdymo ar, kitaip tariant, socialinių faktorių.” Paskaičius ką mano mokslininkai apie šiuolaikinius diversity, equality, equity, pride judėjimus, jų priežastis ir pasekmes imi, atrodo, geriau suprasti šias teorijas, šiuos judėjimus. Smagu, kuomet mokslas įžengia į tokias sociologines, psichologines, filosofines temas ir atneša pamatuojamų duomenų. Tada ir humanitarams šviesiau, mažiau tenka klaidžioti tamsoje. Žodžiu, bandau pritempti prie to, kad mažiau žiūrėki, klausyki mainstream žiniasklaidos ir daugiau klausyk kostiumuotų, chalatuotų, akiniuotų tipų.