Dar keli įsimintesni atvejai

Nedidelis įsimintesnių atvejų popuri. Kažkurie keisti, kažkurie juokingi, kažkurie priverčia susimąstyti apie žmones, padarus, kurie tvirtai eina į priekį kaip civilizacija, bet tuo pačiu kiekvienas atskirai gali sau begalybe būdų labai efektyviai gadintis gyvenimą sau, o kartais ir savo artimui.

Šita istorija sakyčiau kiek įspūdingesnė, kurią papasakojus norisi pridėti ,,nu rimtai taip ir buvo”. Tai va, 12 val. dienos, labai padorus laikas darbui, esu kviečiamas į priėmimą apžiūrėti 23 m. merginos, kuriai nuo 4 val. nakties tęsiasi panikos ataka. Vakar ji, tariamai, pirmąkart pavartojo amfetamino ir ekstazi. Kaip bebūtų, bendrai tariant, jos fizinė būklė nerimo visiškai nekėlė. O štai higieninė – priešingai. Supratau, kad dar neteko matyti tokios purvinos, jaunos merginos. Pagailo. Aš čia stoviu toks, sakykim vidurinės, jei ne aukštesniosios klasės atstovas, visas toks švarus ir pavalgęs, o ji tokia apsirengusi rūbais, kurie madingi buvo skirtingais dešimtmečiais ir užsidėjus kažkokį Full cap’ą, kuris, sakytum, iš pėdkelnių pagamintas. Mano šiuo metu atliekamo tyrimo duomenimis Full cap’as ant paciento galvos iškart indikuoja, kad pacientas bus psichiatrinis. Taip, mano imtis nedidelė, bet ši hipotezė kol kas pasitvirtina 100%.
Po pokalbio merginai iš esmės duodu pasirinkimą arba keliauti namo, arba būti paguldytai mus į neurologijos skyrių, bet mes ne psichiatrai, ką aš nepasibodžiu jai pabrėžti. Teko sutikti tokią žmogaus reakciją, kokios dar neteko. Ji niekaip negalėjo nuspręsti ir vis kartojo nežinanti ką daryti. Daviau jai kiek laiko, po to ji prasitarė, kad laukiamajame laukia jos draugė. Pakviečiau ją vidun (keista būtybė, akių kontakto visiškai nelaiko, akys laksto tai kartu tai atskirai viena nuo kitos. Iškart įtariau, kokį asocialios asmenybės sutrikimą ar panašiai). Ji užėjo, palaikė kompaniją mūsų pravirkusiai pacientei ir po kiek laiko pacientė pasakė norinti likti pas mus nepaisant to, kad specifinės pagalbos, kas liečia jos psichinę būklę, mes nepasiūlysim. Noras buvo išpildytas.
Po valandos mane vėl kviečia apžiūrėti šįkart jau 18 m. merginos, kuri irgi neseniai pavartojo narkotikų ir dabar skundžiasi kažkuo, ką pavadinčiau ,,nestabilia psichika”. Atėjus į priimamąjį, mano nuostabai, paaiškėjo, kad naujoji pacientė yra ta pati mūsų pirmosios pacientės draugė, kuri jai palaikė kompaniją priimant tą sprendimą likti ligoninėje ar ne. Mintyse pagalvojau, kad draugytė nusprendė kartu atsigulti į ligoninę, bet visgi istorija buvo kiek rimtesnė. Regos haliucinacijos, perteklinis alkoholio vartojimas nuo 12m., išprievartavimas anamnezėje, buvę gydymai psichiatrinėje ligoninėje. Draugytė iškeliavo savo lyg šizoafektinio asmenybės sutrikimo ar ko gydytis pas psichiatrus.

43 m. vyras prieš tris dienas ,,šovė” heroino, amfetamino, LSD, kanabinoidų ir alkoholio. Šiandien nevaldomai dreba kojos. Pasakiau, kad arba guldau į psichiatrinę ligoninę priklausomybių gydymui (iš kur jis, beje, prieš gerą savaitę, išleistas) arba keliaukite sau sveikas (pridūriau, kad raminamųjų iš mūsų negaus, nes žinau, kad legendo byloja, jog narkomanai dažnai svečiuojasi priėmimo skyriuose su viltimi gauti vaistų panašių į narkotikus kaip pavyzdžiui raminantys benzodiazepinai). Po šitos nemalonios dilemos/ultimatumo paciento kojos nustojo drebėjusios. Matyt tikrai nelaimėlis tikėjosi gauti kažko skanaus.

Sekantis nutikimas ne iš budėjimų. Pas mus yra toks ,,Stroke Unit”, kas lietuviškai reikštų ,,Insultų skyrius”. Tai dvi palatos, kur pacientai apkarstomi kabeliais ir tenais jųjų pagalba kiaurą parą sekami pacientų gyvybiniai parametrai, tokie kaip širdies susitraukimų dažnis (pulsas), kraujospūdis, kvėpavimo dažnis bei saturacija, (kraujo įsotinimas deguonimi). Norint tokį pacientą siųsti į kurį nors kabinetą tyrimui, visus tuos kabelius reikia atkabinti, pacienta nuvesti, po to parvesti ir kabelius vėl su aparatais sujungti. Žodžiu pusę kabelių pacientas nešasi su savimi, pusė lieka prie lovos.
Pasiimiau su savimi vieną pacientą kaklo kraujagyslių ultragarsui atlikti ir kadangi jam vis nesisekė susirinkti tų kabelių su savimi tai juos paimiau aš. Kadangi jis ėjo labai lėtai tai gavosi, kad jis vilkosi man iš paskos ir įsivaizduokite kaip visa tai turėjo atrodyti iš šalies. Nagi nekitaip nei kad atrodote jūs vakare su savo Bobiku ant pavadėlio.

Kartais į skyrių ateina netašytas neurologas bulgaras (170 cm ir 110 kg, kurių pusė koncentruota pilve, žodžiu, fenotipo reto), kuris mokosi daryti kaklo kraujagyslių ultragarsą (turi 200 padaryti, kad gautų sertifikatą). Tądien jis turėjo šį tyrimą daryti vienai iš mano pacienčių bet įėjęs pas ją į palatą rado ją parkritusią. Aš buvau tuoj pat pakviestas, nes po kiekvieno rimtesnio kritimo turi būti nuspręsta ar reikalinga atlikti galvos KT tyrimą. Bulgaras pradėjo jos neurologinį ištyrimą. Atėjus laikui tikrinti refleksus, užuot pasiskolinęs iš manęs plaktuką, kuris pakankamai aiškiai švietė man iš kišenės, ėmė krumpliais trankyti pacientei ten, kur turėtų būti šlaunies keturgalvio raumens sausgyslė , t.y. kiek žemiau girnelės (mechaniškai sudirginus sausgyslę turi įvykti raumens susitraukimas, kas reiškia, kad kabeliai veikia gerai). Ganėtinai stebėtina, kad refleksą išgauti jam pavyko. Matyt tai buvo ne bereikalinga improvizacija, kaip man pasirodė, o gili patirtis.

Ši istorija liūdnesnė. Herr C. K. 89m. atvyko dėl neaiškios kilmės sąmonės apsiblausimo (Vigilanzminderung). Jis taip pat turi širdies ir inkstų nepakankamumus. Tokiems pacientams yra labai svarbu sekti skysčių balansą, t.y. kiek jie skysčių išgeria ir kiek pašalina. Jei skysčių toks pacientas gaus per daug – paūmės širdies nepakankamums. Jei per mažai – tada paūmės inkstų nepakankamumas. Balanso nesužiūrėjau, lašinau jam lašelines ir kaip sakoma ,,užpyliau pacientą”, kas reikštų, kad jo širdis nebepajėgė pumpuoti kraujo dėl per didelio jo tūrio (turbūt) ir galiausiai skystis pradėjo kauptis plaučiuose, kas galų gale privedė prie to, kad jis ėmė dusti, o galiausiai prie viso to prisidėjo ir plaučių uždegimas. Teko pacientą perkelti į reanimaciją, ten jam buvo taikoma neinvazinė ventiliacija, vėliau jis buvo grąžintas į mūsų neurologijos skyrių, kur dar kokią savaitę antibiotikais buvo bandyta įveiktį tą pneumoniją, bet galų gale ligonis tapo paliatyviu, kas reiškia, kad jokios gydomosios priemonės nebebuvo taikomos, tik simptomus lengvinančios. Manau, kad aš skėliau kibirkštį, kuri baigėsi šio paciento mirtimi. Net keistoka, kad niekas man pirštu nepabadė, nekaltino, tik, kai dar gydymo pradžioje klausiau vyr. gydytojo ar nuimti lašelines, jis pasakė: ,,jau pačią pirmą dieną turėjai nuimti”. Nepaisant didelės mano klaidos, kartėlio nejaučiu iš ties jokio, bet pacientas mirė, manau, didžiąja dalimi dėl mano kaltės.

Pastebėjau, kad dažniausiai įdomesni/keistesni atvejai kaip taisyklė – psichiatriniai ir iš esmės visų scenarijus ant vieno kurpaliaus siūtas: kažkoks nelaimėlis, likimo ar savo paties nuskriaustas, atkeliauja ieškoti pagalbos, tu ją pasiūlai, jis priima arba ne ir pakeliui per tas kelias pažinties valandas įvykstą kažkas juokingo/keisto/stebėtino ir galų gale stebiesi tik tuo, kiek daug egzistuoja būdų, kuriais žmonės geba susigadinti savo gyvenimus. Įdomu kaip yra su ta laisva valia.