Šeštoji dalis vyksta man jau dirbant kitoje ligoninėje. Jos keitimas buvo vienas geriausių ėjimų ,,ever”.
Penktadienio vakaras, dispečerinė iš anksto pranešė, kad bus atvežta 45m. Frau B. dėl depresijos, agresyvumo ir suicidinių ketinimų. Be viso to, mums buvo pranešta, kad ji turi dar ir tracheostomą (vamzdelis kakle, per kurį kvėpuoja, jei naturaliais takais negali). Iškart įtariau, kad depresija ir suicidinės mintys bus mažiausia jos problema. Maniau, kad neveltui ta tracheostoma buvo paminėta, įtariau, kad bus kažkokių kvėpavimo problemų gal koks plaučių uždegimas ar das kas nors, kas neleis pacientės nekomplikuotai perduoti psichiatrams (tam reiktų pacientę pervežtį į psichiatrinę ligoninę, kur jie jokio terapinio skyriaus neturi).
Visgi klydau: bendra pacientės būklė buvo normali, jokiais plaučių uždegimais nekvepėjo. Agresyvi ji nebuvo, verkė, wirkte leidend (atrodė kenčianti). Paklausus apie tas savižudiškas mintis, jų nepaneigė, bet žudytis tuoj pat ir neketino. Slaugos namuose kažkam užvožė, nes ,,buvo išprovokuota”. Sumečiau, kad galiu arba bandyti ją atiduoti psichiatrams, manau ji galėjo profitieren (turėti naudos) iš stacionarinio psichiatrinio gydymo, nes sakėsi, kad slaugos namuose galimybės tokias paslaugas gauti menkos ARBA išleisti atgal namolio, nes jei nuoširdžiai tai suicidu ten nekvepėjo ir indikacijos skubiam stacionariniam psichiatriniam gydymui, ko gero, nebuvo (vat nežinau ar sunki depresija yra ,,pakankama” indikacija tam). Tarp kitko, kur neturėsi depresijos, jei tau 45 m., o tu vos kelis žodžius su ta nelemta tracheostoma ištarti gali. Pasitariau su paciente ir sutarėm, kad ieškom jei vietos psichiatrinėje.
Paskambinau į psichiatrinę Dortmunde, nupasakojau situaciją, ten budinti kolegė jau prieš tai žinojo, kad tokia tracheostomuota depresininkė kažkur aplink malasi, greitoji norėjo pacientę iškart ten vežti, bet jiegi negali guldyti žmonių su tracheostoma, nes ši reikalauja tam tikros priežiūros, tad kažkaip ta pacientė pirma leidosi pas mus, neurologus. Gavęs iš kolegos neigiamą atsakymą dėl pacientės pervežimo, klausiu kokios alternatyvos. Man buvo patarta kreiptis į vieną didesnių Dortmundo ligoninių, kur jie turi psichiatrijos, tiek terapinius skyrius – ten turėtų būti įmanoma paciente adekvačiai rūpintis.
Skambinu ton kiton ligoninėn, budinti kolegė sako, kad jei yra kažkokia terapinė indikacija tai guldyk pas internistus, o mes psichiatrai, ale, irgi rūpinsimės, o jei tokių indikacijų nėra, tuomet pirmoji psichiatrinė ligoninė turi pacientę imti, nes jiem ,,priklauso” (Vokietijoje psichiatrinės ligoninės turi rajonus, už kuriuos yra atsakingos). Kolegė priduria, kad jei budinti kolegė iš psichiatrinės ligoninės toliau atsisako tai pasiūlyk jai pasišnekėti su jos iš namų budinčių oberiu (vyr. gydytoju) ir galimai pačiai susiskambinti su šita didesniąja ligonine. Sakau ,,verstanden” (supratau) ir skambinu atgal pirmojon psichiatrinėn. Čia jau mezgasi lengvas konfliktėlis, galų gale sakau: ,,Aš čia sumuštinio pozicijoje tarp jūsų dviejų ligoninių tarpininkauju, prašau, susiskambinkit vieni su kitais ir susitarkit” (kaip prieš tai man buvo patarta kolegės iš didesniosios ligoninės). Kolegė sutiko ir pažadėjo man pranešti kaip sekėsi. Netrukus skambina jau kita kolegė perėmusi budėjimą. Sako vežkit visgi pacientę mums. Po to sekė aiškinimasis iš naujo ar ji tikrai gyvena jų atsakomybės rajone, bet galų gale pacientę išsiuntėm.
Po geros valandos man skambina greitoji, kuriai perdavėm pacientę transportavimui į Dortmundą. Rettungssanitäterin (paramedikė) sako, kad neima tos pacientės, nes ji tracheostomą turi. Čia jau man visai smagu daros, norisi prunkštelti (nes gi visi šitie mano skambučiai ir buvo, iš esmės, dėl to, nes pacientė tracheostomą turi), smalsumo dėlei paklausinėju kaip jie ten taip nuomonę pakeitė (ko gero, vyko pokalbis su slaugos personalu ir paaiškėjo, kad arba niekas tracheostomos prižiūrėt nemokėjo arba neturėjo kažkokių tam tikrų reikalingų priemonių etc.). Panašu, kad budinčios gydytojos, kaip ir aš, tiksliai nežinojo, kad, pasirodo, iš tikrųjų negali guldyti pacientų su tracheostoma (ko gero, tokie pacientai turi būti kažkiek monitoruojami/stebimi, kad tai tracheostomai ,,užsikimšus” ar dar ką, būtų, kas tai greitai pastebi ir gali greitai bei adekvačiai reaguoti).
Paramedikė klausia, kas daryt (nesu tikras, kodėl aš čia toks didysis koordinatorius). Sakau arba tegul vėl kalbasi su didesniąja Dortmundo ligonine arba tegul veža ją namolio.
Dar po geros valandos skambina dispečerinė, sako, vežam ponią pas jus atgal. Pasiūliau vežt tiesiai atgal į slaugos namus, nes vis vien aš su paciente nieko naujo nenuveiksiu. Diplomatiškas dispečeris nupasakojo kaip jis mato situaciją ir kaip jis mato pacientę gulinčią pas mus neurologiniame skyriuje. Aš nemačiau. Atsisveikinom (visų pokalbių metu aš laikiau olimpinę ramybę, kolegos irgi pasitaikė nekaršti), laukiu pacientės, pranešiau kolegoms skubios pagalbos skyriuje (SPS), kad ,,depresija su tracheostoma grįžta”. Pralaukęs pusvalandį nusprendžiau bandyti eiti miegoti, nors įtariau, kad tuoj pat teks keltis. Taip išmiegojau iki pat ryto (kolegos nepavydėkit), pacientė arba negrįžo, arba slaugos personalas SPS’e kažkaip patys ją išsiuntė į slaugos namus jai galiausiai atvažiavus (menkai įmanomas variantas).
Tadgi mūsų pasiekti rezultatai:
- Pacientei padėta nebuvo, pacientė pasivažinėjo keliolika valandų pirmyn atgal.
- Išleista buvo, įtariu apie 1500 Eur. Primetu iš akies, žinau tiek, kad transportavimas su personalu ir taip toliau yra brangus.
- Visi išmokom, kad paprastoje psichiatrinėje ligoninėje pacientų su tracheostomomis neguldoma.