Idėja ne nauja, lyg akivaizdi, bet dar neaprašyta ir dėmesio nesusilaukusi. Ji skamba paprastai: emigravus, uždirbant daugiau nei gimtinėje yra žymiai (sakyčiau bent trigubai, jei kalbame apie Lietuvą vs Vakarų Europą/Skandinaviją) lengviau siekti FIRE (jei kalbame apie FIRE jau grįžus į gimtinę).
Grubus pavyzdys: čia uždirbu 800€, ten 2000€. Čia man lieka 100€ , ten tarkim 500€. Čia mano taupymo norma 12,5%, ten 25% (bet jei lyginsim su lietuviška alga tai būtų net 62,5%).
Jei mūsų emigrantai investuotų, jau turėtume pastebimą sluoksnį sėkmingų FIRE’istų, deja, kol kas dauguma apsiriboja tik NT įsigijimu.
Pamąstymas kyla toks: FIRE idėjos realistiškumas Lietuvoje kol kas nėra patikrintas/įgyvendintas (kalbant apie lietuviškas algas). Laukiam kol HonestFIRE parodys, kad tat yra realu (ko labiausiai ir trūksta – pavyzdžių). O kol negalime lengvai turėti 50%+ taupymo normų (ką skaitine verte pasiekti su vakarietišku atlyginimu yra juokų darbas*), gal verta FIRE siekimą greitinti emigruojant?
*- 450€ dažnai bus 50% taupymo norma lietuviui ir tik 22,5% emigrantui.
Sveikas, aš manau, kad verta FIRE siekimą skatinti emigruojant. Bent jau kaip minimum pabandyti. Laikas juk pats brangiausias, tai kodėl gi už tą laiką negauti didesnio atlygio ir jį iškeisti į ateities laiką…
O! dividendfire.lt
Skaitysim, skaitysim 🙂
Pats gal emigravęs? Sieki FIRE ar domina tik FI?
Mąstau apie emigravimą (ypač kai paklausau kiek uždirba emigravę giminaičiai). Tik nusistačiau sau terminą (2 metai), per kurį, jeigu nesugebėsiu gauti norimos algos Lietuvoje, tada tikrai išbandysiu užsienį. 🙂
Kol kas siekiu FIRE, bet turiu didelį įtarimą, kad kelionės eigoje nuomonė ir tikslai gali pasikeisti.
Džiaugiuosi, kad vis daugėja rašančiu apie investavimą ir ne tik, Lietuvių kalba. Pats ilgai galvojau daryti blogą ENG ar LT, bet pagalvojau, kad pats matau savo ateitį tik Lietuvoje, man patinka Lietuva ir geriau noriu bent kažkiek padėti Lietuvos žmonėms investavimo srityje. 🙂
Manau, kad daug išvažiuojančių galvoja, kad grįš, tačiau įleidus šaknis užsienyje tai nėra lengva. Aš pats labai ilgai galvojau grįžti atgal į Lietuvą ar ne po studijų ir jei ne mano veikla, nebūčiau grįžęs, nes jau buvau sukūręs aplink save socialinį ratą, o Lietuvoje viską reikėjo pradėti vėl iš pradžių.
Teoriškai gyvenimą galima pasirinkti galima pigesnėje šalyje, nei Lietuvoje, pavyzdžiui Vietname, kur yra eilė digital nomads, bet tas irgi turi savų trūkumų, kaip vienišumas (https://www.youtube.com/watch?v=iXGtx-hroKE)
Na, kai esi vienas – tikrai verta, vien kad įgyti patirties. Esu 8 mėnesius buvęs JAV (work and travel per du kartus), 3 mėnesius Švedijoje, kelis kartus po 3 savaites kitose šalyse. Čia ne atostogauti, o sunkiai dirbti.
Pamatai daug. Bet įvertini ir Lietuvą.
Čia nėra daug imigrantų, kitų tikėjimų žmonių, jeigu ne Vilniuje (tuteišai, kur nekalba savo šalies kalba), tai apskritai faini tie mūsų Lietuviai.
Ir gyvenimas čia gerėja.
Ir žemė nedreba. Ir gyvačių/uodų kurie perneša maliariją/krokodilų/lokių/juodaodžių čia nėra.
Ir verslui nėra labai sunku.
O gamta 🙂 (kai surenki šiukšles)!
Taip, honestFIRE! Good point. Vos pradedant smarkiau vystyt tokią idėją, emigruot su tikslu grįžt, iškart išryškėja šis aspektas – kad labai galimas daiktas, jog grįžimas nebus lengvas ir be abejonių.
Labai agresyvus vertinimas, kai čia uždirbamą algą(800€) nepabandžius darbo užsienyje, lyginama iškart su 2000€ ten. Kokia yra tikimybė, kad tiek gausi vos tik nuvažiavęs ten?
Kiek esu susidūręs, kas iš pažįstamų rato gyvena ir dirba užsienyje visi praėjo gyvenimo mokyklą ir nepradėjo iškart nuo 2 ar 3x didesnės algos, o keliavo iki to bent pora metų. Ir tie, kas gyvena užsienyje 10 ir daugiau metų, kažkodėl kad ir su didesne alga gyvena, bet per didelių iliuzijų neturi – dauguma išvažiavę su mintimi užsidirbsiu ir po kelių metų grįšiu, tačiau pas visus kol kas kelių metų terminas tempiasi, kuo toliau, tuo labiau. Įsikūrus svetur, sunkiau sugrįžti atgal. O sąlyginai panašų pragyvenimo lygį pasiekti čia irgi galima. Turbūt truks ilgiau, nei svetur, tačiau nesijaučiu nei ką blogiau, nei mano pažįstami išvažiavę ieškoti gero gyvenimo ar išvykę trumpam užsidirbti, bet taip ir bebandantys tą padaryti iki šiol.
2000€ tikrai nėra žymus overestimate, ypač šiandien, bet matau iš kur šis komentaras ateina, GKA. O apie išvažiavusių iliuzijas nekalbu ir drįstu teigti, kad vidutinis emigrantas nežino, ką turi omeny sakydamas ,,važiuoju užsidirbti” (tiksliau tariant: nežino KIEK jis turi omeny).
Taip 2000€ tikrai nėra overestimate. Mano atveju manau būtų ir apie 5000€ tik dabar nežinau čia bruto ar neto, jei kalbėtume apie Šveicariją. Šis pavizdys nes mano kolega būtent ten išvyko. Bet nereikia pamiršti, kad gyvenant tokiame pat konforto lygmeny išlaidos bus tikrai nemažos. Aišku reikia žiūrėti konkrečiai. Tokio pat lygio butas, namas, ar NT paskola, automobilis su visais mokesčiais, maitinimosi įpročiai, pramogos, jau nekalbant apie vaikus… tai nedidelis procentinis skirtumas nuo atlyginimo sutaupytų € bus. Aišku Vilniuj tas 12,5% bus 125€ ten 500€ arba 250 ir 1000€ jei daugiau taupom. Na taip skirtumas yra. bet aukoji šeimą, socialinius ryšius kuriam laikui, jei paskui planuoji vykti į pigią šalį gyventi, kad tavo sutaupyta pinigų suma atrodytų didesnė, vėl aukoji socialinius ryšius kažkuriam laikui. Pigesnė šalis dažnu atveju būna mažiau išsivysčiusi, ar tikrai bus malonu gyventi skurdesnėj aplinkoj nei, kad prieš tai dirbai?
Mano nuomone emigruoti reikia tik tada kai tu gali geriau save realizuoti savo srity, dirbti pirmaujančioje kompanijoje savo srityje, kai namie jau per mažai vietos ir nebegali išnaudoti savo resurso. Dažnu atveju vidutiniam žmogui lengviau pasiekti aukštesnį lygį yra savo mažoje rinkoje, tokioje kaip Lietuva. Pvz aš esu vienas iš top 10 Lietuvoje savo srities specialistas, žiūrint dar siauriau sakyčiau top 3 gal net 1, taip drasiai teigiu, nes nedaug yra ir praktiškai visus žinau. Pasaulio mastu esu niekas. Bet siekti pripažinimo pasauliniu mastu, darant dalykus, yra lengviau būtent čia Vilniuje, nes mažesnė konkurencija, nuostabios galimybės.
Kuo daugiau apie FIRE idėją skaitau, tuo labiau suprantu kad čia tiesiog žmonių vertybių skalėje pirmoje vietoje yra pinigai, antroje kažkokia laisvė, ir kiek skaitau tai nelabai suprantu kokia ta laisvė, gal ir žinoma, bet mažai apie tai kalbama. Ai financinė laisvė, bet čia irgi pinigai, taigi ta pati pirmoji vertybė. Iš šios, vertybių, perspektyvos tai viskas suprantama ir aišku pasidaro. Kiekvienas gyvename pagal savo vertybes, jei jos gerai išgrynintos tai viskas pateisinama, svarbiausia kad žmogus būtų laimingas. Tik reikia gerai pagalvoti ir išsigryninti savo vertybių skalę, kad netektų gyventi pagal kažkieno, bet ne savo vertybes.
Labai patiko šita mintis: ,,Mano nuomone emigruoti reikia tik tada kai tu gali geriau save realizuoti savo srity, dirbti pirmaujančioje kompanijoje savo srityje, kai namie jau per mažai vietos ir nebegali išnaudoti savo resurso.”
Ko gero, linkčiau pritarti.
As esu turbut geras emigranto-FIRE’isto pavydzys. Nuo 2005m. su protarpiais vazineju i UK dirbti, bet siaip bazuojuosi Vilniuje, taigi man gerai pavyksta isnaudoti susidariusi finansini sverta: UK atlyginimas, bet LT islaidos. Pasiskaiciavau savo taupymo norma, pasirodo ji yra beveik 70%. Kita vertus nors man yra 35 metai, turiu gana solidu ir diversifikuota portfeli ir du butus Vilniuje kuriuos nuomoju, taciau pats nuomojuosi viena kambari, taigi vis dar gyvenu kaip studentas 🙂 Bet kol kas man tai netrukdo… Kaip kolega pries mane sake, svarbiausia kad pats jaustumeis gerai viduje! Jei noreciau gyventi kaip labai vidutinis lietuvis, turbut galeciau pilnai iseiti i pensija jau rytoj…taciau, kaip sakant, apetitas kyla bevalgant! Ir bent jau man asmeniskai iskyla klausimas, o kada sustot? Kada nebegyvent studentiskai?
Kalbant apie skaicius, tai bent jau UK uzdirbti 2000 euru tikrai nera sunku. Jei esi darbstus ir nekvailas tikrai ganetinai greitai gali pradeti uzdirbti tokia suma. Gyvenant uzsienyje, mano manymu taupymo norma procentaliai turetu buti panasi kaip ir LT ir nors atrodo, kad atlyginimas padideja kokiais 3 kartais, bet realiai islaidos irgi. Remiuosi savo pazystamu patirtimi, kurie isvaziave beveik visi sutaupydavo labai panasiai kaip ir gyvendami LT. Siuo atveju pagrindinis skirtumas yra tai, jog atlyginimas uzsienyje yra didesnis mazdaug 3 kartais, tai ir euru bus sutaupyta 3 kartais daugiau, grizus i LT.
Jei rimtai apie tai galvoti, tai siulyciau pasirinkti toki darba, kuriame bus mazai islaidu, ar net visai ju nebus. Tai galetu buti naftos platformos, kruiziniai laivai ar kazkas panasaus. Tokiu atveju lengvai bus galima pasiekti 50% ir didesne sutaupymo norma.
Turiu draugą Londone, gyvena ten jau 17 metų, jis nesidomi FIRE, gal net nežino apie tai, bet yra grynas FIRE, sutaupantis virš 90% pajamų. Pirma – labai daug uždirba savo versle tiek baltai tiek juodai, turi daug pajamų šaltinių, turi jam dirbančių žmonių, nevaržo savęs galima – negalima normų laikymusi. Antra – tokio bodėjimosi daiktais, kelionėmis ar net elementaria savo apranga nesu sutikęs. Iš šono bomžas. Pakalbėjus – eruditas ir poliglotas. Be galo valdingas. Jo gyvenimo laimė susideda iš naujų darbinių patirčių, o pagrindinis hobis yra darbas. Man tai niekaip netinka, nors prisipažinsiu prieš 20 metų tikėjau, kad prasigyventi galima tik emigruojant. Tačiau šiandien žiūriu tiesai į akis – pats nesu joks specialistas, mano gebėjimai neišskirtiniai, bent taip save matau. Kažkokiais mistiniais būdais iš eilinės prekybos sukurpiau kapitalą. Turiu tik įgimtą
gebėjimą disciplinuotai (ne)leisti pinigus, visada žinau kas ir kiek turi mokėti man ir kam turiu mokėti aš. Man finansinė laisvė labai svarbi, nes būdamas niekas profesine prasme be sukauptų pinigų išėjęs į pensiją greit nusirisčiau iki vargšo. Turiu blogų įpročių, dažnai manau, kad esu alkoholikas, nors šį mėnesį gurkšnojau tik dvi dienas, kai rugsėjį beveik visas. Aplinkoje artimiausi draugai panašūs – turi laiko, lėšų ir noro svaigintis. Kartais svajojiu emigruoti – pabėgti nuo geriančios aplinkos, bet žmona niekada nesutiktų, ji daro karjerą kol aš geriu alų ir prižiūriu pinigus.
Ačiū už pasidalinimus, labai įdomu skaityti.
Sprendimas yra labai įdomus žmogus! Man irgi labai patinka jo komentarai. Aš įsivaizduoju, kad jis mano tėvų metų, bet toks visiškai kitoks žmogus (gerąja prasme), nors mano tėvo hobis panašus. Tik manau, hobio metu alaus vartojimo kiekis visai kitoks, nes jis mėgaujasi ne procesu, o rezultatu.
Jis yra geras įrodymas, kad turint tikslą (ar net jo neturint, bet laikantis principų), FIRE nėra toks jau tolimas.
Ačiū, kad daliniesi!
Pavėluotai atsakysiu, bet dažniausiai turbūt ir būna bėda, kad važiuojama su mintimi – užsieny užsidirbsiu. Bet prieš išvažiuojant nepadaromi namų darbai ir nėra konkretaus tikslo(to atsakymo KIEK užsidirbti planuojama), o dar dažniausiai važiuojama į nežinia – nuvažiuosiu ten, susirasiu darbą už keturženklę sumą €/mėn, užsidirbsiu ir tada grįšiu.
Nekalbu, kad nėra tokių variantų daugiau, kaip Povilas, bet matau, kad didžioji dalis ten išvažiavusių ir vis dar negrįžtančių sako, kad pradžioj dirbo beleką ir labai sunkiai, vien dėl to, kad išvažiavo taip į niekur ir iki dabar uždirbamo normalaus atlyginimo nuėjo ilgą ir sunkų kelią,
Taip, greičiausiai nuėjus tą ilgą kelią atsidėt 12,5% Lietuvoje bus 125 ar 250, o užsienyje greičiausiai bus bent 500 ar 1000, bet reikia įsivertinti ne tik, kiek uždirbsi.
Aš pats dabar emigruočiau tik gavęs darbo pasiūlymą užsienyje. Susikūrus savo gyvenimą ir nuėjus nemažą kelio gabalą, taip visko mesti ir važiuoti į niekur su perspektyva: važiuoju užsidirbti, tada sugrįšiu.
Ramybės turbūt niekada neduosianti dilema. Kai baigiau mokslus, pasilikau šiek tiek padirbėti ir užsidirbti, bet į Lietuvą pargynė meilė :))
Be abejo, grynai finansiniai FIRE tikslai lengviau įsigyvendintų užsienyje, bet softinius dalykus sunku įvertinti. Kai gyvenau UK, svajojau apie grįžimą. Dabar susitūpėjus čia, mintys vėl lenda įvairios… grass is always greener on the other side, kaip sakoma 🙂
Visame šitame dalyke įžvelgiu gan konkretų fenomeną. Tas kurs grįžo/neišvažiavo visada turi stiprių, įdomių argumentų/istorijų, kodėl jo duotuoju atveju buvo verta grįžti/likti. Vice versa, išvažiavęs visada tau paporins lygiai tą patį – kodėl jo duotuoju atveju buvo verta išvažiuoti.
Ir galų gale diskusijoje liekame prie suskilusios geldos pavadinimu ,,kiekvienam savo”.