Pagaliau pradėjau gydytojauti Vokietijoje. Dirbu neurologijos skyriuje, bet neurologu vadintis nedrįstu. Nekompetencija liejasi per kraštus. Bulgakovas ,,Jaunojo gydytojo užrašuose”, Veresajevas ,,Gydytojo užrašuose” buvo viskuo perdėm teisūs. Sunku aprašyti jausmą, kuomet esi trečioje dešimtyje, ką tik baigei universitetą ir vokiečių kalbos kursus, o iš tavęs tikimasi, kad jau gali pasakoti kaip gerbiamiems vokiečiams gyventi ir gydytis.
Pateikiu porą situacijų, kad būtų galima įsivaizduoti, ką turiu omeny.
Herr Trömner’iui (36m.) patvirtinome išsėtinės sklerozės diagnozę. Po savaitės skambina jis man (iš kur jis turį mano darbo numerį?) ir pasakoja kaip galvelę skauda, kad pastebėjo potencijos sutrikimus, šlapimo ir kartais išmatų nelaikymą. Jaučiu kaip jis laukia mano patarimų/rekomendacijų/nurodymų. O išsėtinė sklerozė liga gana specifiška, pasireiškianti labai įvairiai ir progresuojanti skirtingai sparčiai. Apie erekcijos problemų gydymą žinau beveik nieko, na, tiek, kiek ir kiekvienas girdėjęs viagros pavadinimą. Kol skaitote ir suvokiate šį sakinį ponas Trömner’is vis dar laukia mano atsakymo, kurio aš vis dar neturiu. Beje, beje tai rašau su šypsena. Visados taip, kuomet situacija jau pasibaigusi ir pamoka išmokta arba ne. Ogi pačioje situacijoje juokinga nebūna. Myki kažką savo sklandžia vokiška šnekta ir žingsniuoji pirmyn atgal. Jaučiu, kad pacientas nejaučia mano palaikančios rankos ant peties, nes tokios reikia man pačiam, ne mažiau nei jam.
Su p. Trömner’iu teko dar po savaitėlės šnektelt, sakė, kad galvos skausmas praėjo. Kitkas, ko gero, ne.
Herr Gresser’iui (33m.) reikia atlikti diagnostinę juosmeninę punkciją.
Pats mačiau kaip tai daroma keletąkart, bandžiau dukart ir nesėkmingai, bet bandžiau nevienas, tad vyresnis kolega galėjo tuoj pat perimti vairą. Šįkart visi užsiėmę, tad kolega prie manęs stovėt negali, ateis tik jei man nepavyks. Pasiimu porą slaugių, pacientą ir bandome. Įleidžiu nuskausminamųjų, kurių įleidimas vargu ar mažiau skausmingas už pačią punkciją, dezinfekuoju nugarą, apsimaunu sterilias pirštines, kažkur kažką priliečiu, sterilumas pažeistas maunuosi pirštines iš naujo. Dabar rankos jau drėgnos, movimasis užtrunka nejaukią minutę. Ima skambėti telefonas. Velniop. Vėl čiupinėju nugarą, bandau rasti dūrimui palankų tarpslankstelinį tarpą (tai užtikrintai turėjo būti padaryta dar prieš dezinfekuojant). Imu adatą duriu, nelenda taip kaip norėtųsi, sukioju, improvizuoju, lenda. Labai gerai lenda, kad tik per giliai nenugrūsčiau. Pajuntu, kad pradūriau kažkokį barjerą, gerai, skaičiau, kad turi būt toks jausmas pradūrus geltonuosius raiščius. Ištraukiu adatą lauk, nugaroje lieka tik vamzdelis, ima tekėti skaidrus skystis. Pergalė! Akla pergalė. Būna ir jų.
Kaip žadėjau anksčiau, dalinuosi pirmuoju algalapiu. Tiek uždirba pirmametis vienišas rezidentas, neturįs vaikų ir nemokąs bažnyčios mokesčio (čia kažkas aplink 50€/mėn). Vedę, su vaikais priklauso kitai mokestinei klasei, uždirba, įtariu, apie 400€ netto daugiau. Beje čia alga, jei neklystu, be budėjimų (nes lapkritį jų turėjau du, bet kolegų teigimu už budėjimus gauni sekantį mėnesį). Tad šis algalapis, ko gero, mažiausias. Ateinančiais taip pat pasidalinsiu.
Šiam kartui tokios tokelės.
šiek tiek net pristabdžiau skaitymą, kai rašei apie dūrimą į nugarą, kad skystis ištekėtų. Fuuuu. Per vizualu 😀
Šiandien pavyko antrąkart sėkmingai atlikt. Iškart po to pacientas ,,išsijungė”. Čiuopiu pulsą – nėra. Užlipu keliais ant gulto, atlikau porą krūtinės paspaudimų ir staiga pacientas atgavo sąmonę:DD tiesiog pas jį velnioniškai sunkiai čiuopiasi pulsas
Sveikinu!
Įdomus kelias laukia. Įsivaizduok, kokiu tempu progresuoji!
Tiek specialybeje, tiek kaip asmenybė.
Respect.
P.s.
Pasidomėk apie vokiečių gydytojų požiūrį į investicijas. Man rodos jie kažkokią profsąjungą turi, esu girdėjęs daug paskalų, bet nieko tikslaus (turiu kelis pažįstamus gydytojus Vokietijoje).
Tikiu, kad yra, bet rast nepavyko :/ Ačiū už gerą žodį :))
Yey!!
Sveikinimai, labai įdomus įrašas, su nekantrumu laukiu sekančio.
Ačiū
Tikiuosi, čia vardai pakeisti. Nes, net ir esant vokiečiu, nenorėčiau googlindamas savo vardą išgooglinti savo išsamią diagnozę ir ligos situaciją iš lietuviško tinklapio. Manau, gydytojo-paciento konfidencialumo reikalavimas turėtų galioti ir blog’ams.
Natürlich
Labai vaizdūs ir įdomūs profesiniai pastebėjimai 🙂
Sveikinu su pirmuoju algalapiu!
P.S. Vokietijoje vis dar popierinis algalapis? Nors dirbu ne IT įmonėje, bet tokių jau senokai nelikę.
Sveikinimai. Buvo įdomu, ir šiurpoka įsivaizduoti save toje vietoje.
Labai įdomu skaityti – ypač turbūt dėl to, kad ir pats mąstau apie neurologijos rezidentūrą (šiuo metu dar studijuoju). Kaip yra įprasta medicinos studentui – dvejonės dėl krypties yra neatskiriama mano studijavimo dalis. Paskutinį niuksą kalbant apie medicinos krypties pasirinkimą gavau iš tėčio (kuris šiaip mane labai palaiko). Jis labai paprastai ir primityviai manęs klausia: ar tu tikrai nori dirbti su senukais po insultų, su demencijom, paralyžiuotais (tikiuosi, taip rašosi:))? Dar geriau: kaip tu kaip gydytojas juos gydysi? Juk tu gydytojas, tu turi žmones GYDYTI!
Ir iš tiesų, šitie klausimai gerokai išmušė iš vėžių. Poinsultinės būklės, demencijos, Parkinsonas, neuroraumeninės ligos… Visa tai juk neišgydoma? Tikslas – sulėtinti negrįžtamus procesus? Skirti vaistus, pakonsultuoti, emociškai palaikyti. Juk gydytojai neurologai trombektomijų neatlieka!?
Ką manai apie tokius pamąstymus? Neabejoju, kad diagnostinė dalis neurologijoje yra bene įdomiausia iš visų specialybių. Bet ar netrūksta neurologijoje to pasitenkinimo darbu, kad va, pagelbėjau pacientui, pagydžiau, jam dabar lengviau, o ne tik teisingai diagnozavau Parkinsoną ir nuo šiol tik seksiu, kaip ligai “sekasi” progresuoti. Ką patiri pats? Ką apie tai kalba vyresni tavo kolegos? Ar yra kokių prošvaisčių neurologinių ligų gydymo taktikose?
Dėkui 🙂
Taip, sulėtinti negrįžtamus procesus. Gi visos lėtinės ligos tokios. Siūlau nustoti tuo stebėtis 😀 o jei atvirai ir paprastai tai, kai dirbi, apie medicinos filosofiją negalvoji. Aš esu paprastas darbuotojas ir po darbo valandų noriu eiti namo. O pasitenkinimą jaučiu tada, kai viską suspėju arba kokia trombolizę pavyksta greitai padaryt. Kažkokių dieviškų stebuklų ir pagijimų nesiekiu. Visą romantiką lauk!
Beje, imkim Parkinsoną. Tu rašai ,,diagnozavau Parkinsoną ir nuo šiol tik seksiu, kaip ligai “sekasi” progresuoti”. N jau, kolega,kodėl taip ciniškai? Gi Parkinsonas gydomas ir net visai puikiai ir po paskirtų vaistų pagerėjimas būna AKIVAIZDUS.
Tėvo point’as aiškus ir visai legit, bet jei tau gydyti reiškia išgydyti tai gydančių daktarų yra sąlyginai mažai.
Tavo ilgas komentaras nusipelno išsamesnio atsakymo iš ties, bet bet bet. Šiaip man pradėjus dirbti romantika ir visoki mąstymai apie pasitenkinimus ir kaip padėti žmogui išnyko. Esu sistemos dalis ir tiesiog stengiuosi būti, kuo geresniu sistemos sraigteliu. Jei domina aukštesnės materijos, ko gero, reikia kreipti dėmesį į profesorius ir jaunuosius medikus aktyvistus kaip kad pvz. Martynas Gedminas.
,,Ar yra kokių prošvaisčių neurologinių ligų gydymo taktikose?” Taip niekad ne tik neurologo, bet ir jokio kito gydytojo neklausk, nes šiuo klausimu implikuojama, kad iš esmės neurologai su neurologinėmis ligomis nieko padaryti negali, kas yra vis mažiau ir mažiau tiesa.