Tipinė diena

07:20 košytė suvalgyta ir vėl laikas išjudėti. Išsivalau dantis (vis nenusiperku to elektrinio šepetėlio ir pamirštu odontologų užklausti ar verta) ir sėdu vėl minti įkalnėn. Tikslas arti, net įkalnėn važiuodamas neužtrunku daugiau kaip 15 minučių. Jei ne tas šviesoforas po geležinkeliu, prie kurio kartais ir pusantros minutės sugaišti tenka, tai ir dar greičiau pavyktų. Džiaugiuosi, kai man artėjant užsidega žalia, stoiškai laikausi, kai tenka laukti.

Atvažiavęs pasidedu dviratį, nė neprirakinu, jei ne parinis budėjimas ir 10 kartų numygęs lemputės įjungimo/išjungimo mygtuką, nes vieno karto šitam pigiam Amazon stebuklui išjungti nepakanka, einu į pastatą. Čia dažniausiai pasisveikinęs su budinčiu registratoriumi (receptionist) žetonu ,,įsimušu” savo atvykimo laiką ir judu į rūsį, į rūbinę.

Čia rūbus palieku savo išklibusioje spntelėje (kadais laukiau ten savo atsarginius namų raktus ir pametęs pagrindinius, sėkmingai išlaužiau spintelės duris, dėl ko neteko laužti buto spynos), apsirengiu ligoninės pižamą. Įsimetu neurologinį plaktuką į kišenę, jei gera nuotaika prigriebiu ir stetoskopą ir į liftą. Nesportiški kolegos nepraleidžia progos lipti laiptais, aš mankštinuosi (jau 13 metų reguliariai, nieko sau), man galima ir liftu. Pakilęs porą minučių praleidžiu rezidentų kabinete, įsijungiu kompiuterį (vokiškai Rechner, literaliai ,,kalkuliatorius”, be galo juokinga), pasilabinu su kolegom ir tada 07:45 renkamės didesniąjame rezidentų kambaryje, kur trumpai pareferuojami (lietuviškai vadinama ,,penkminutė, kuomet trumpai atpasakojama nauja paguldytų pacientų anamnezė ir kas su jais buvo padaryta. Taipogi sužinoma, kas šiandien iš komandos krankgemeldet (serga). Vokietijoje be gydytojo pažymos galima sirgti 2 dienas, tad susirgimo slenkstis tikrai žemas. Chroniškai nesergantieji kolegos kažkiek didžiuojamės laikydami frontą ir slapčia griežiam dantį ant ir vėl susirgusios kolegės, kurios jau ir šiaip nieks nelabai mėgsta, ji ne kollegial.

07:55 Turiu 5 minutes, nueiti į ,,Stroke Unit” (insultų skyrių) pasiruošti pacientų vizitacijai. Ateina oberis (Oberarzt, t.y. vyresnysis gydytojas), pravizituojam pacus, suplanuojam, kas su jais daryt.

08:45 einu pas fizio-, ergo- ir logoterapeutus, pasakoju apie naujus pacientus ir prašau juosiuos treniruot.

08:50 maunu į skyrių blitzvizituoti insultininkų, kurie guli jau normaliame skyriuje, o nebe ,,Stroke Unit”. Šitose vizitacijose dažniausiai jau aš vienas, oberis vizituoja du kartus per savaitę (visai prabanga sakyčiau). Teoriškai turiu susisukti iki 09:45, kas nėra įmanoma.

09:44 maunu atgal į rezidentų kambarį, nes 09:45 dar vienas Besprechung (aptarimas). Surašom į sistemą, kurie pacientai šiandien bus išleisti.

09:55 arba einu su Chefarzt (skyr. vedėjas) į reanimaciją vizituoti sunkių neurologinių pacų, jei tokių turim arba toliau vizituoju pacientus, kurių nespėjau blitzvizitų metu. Iki 11:00 šitai beveik be išimčių suspėju, tada iki 11:30 vykdau įvairių įvairiausias užduotis užduotėles, užsakinėju tyrimus, rašau Entlassungsbrief (nežinau kaip Lietuvoje tiksliai vadinama, turbūt, ,,epikrize”).

11:30 ateina kolega/-ė, kuriam perduodu Stroke Unit ir reanimacijos pacientus ir pats jau lieku tik su tais, kurie guli normaliame skyriuje, be monitoravimo. Kolegė dirbs iki 20:00, man tokios pamainos taip pat tenka, apytikriai 7d. per mėnesį. Daug kas tokių darbo valandų nemėgsta, o man tinka. Svarbu neleisti sau ilgai miegoti, kitu atveju dega laisvalaikis arba jis būna po 20 val., bet tokiu paros laiku daugelis nieko produktyvaus jau nenuveiks.

Su kolege užtrukom, ko gero, 20 minučių, kol ,,atreferavau” pacus.

11:50-12:40 vėlgi kažką dirbu. Iš ties, konkrečiai įvardinti sunku, bet nuobodu nebūna. Niekada. Galbūt kažkam imu kraują (nors turim turim Arztassistentin, kuri tai perima), gal kažkam kažas pablogėjo, gal atvyko artimieji, gal turiu kažką telefonu suderinti, gal paguldė kažką naują į Stroke Unit – reikia eiti susipažinti (na, bet tai iki 11:30).

12:40 valgykla, chi-chi-cha-cha su kolegom.

13:00 Röntgenbesprechung. Iš ties, tai labiau MRT-Besprechung,. Įtariu, kad toks terminas kaip Röntgenbesprechung yra grynai užsieniečių sukurtas ir prilipęs naujadaras. Šitam Besprechung’e sėdi tamsiame kambaryje ant minkštos kėdės, knapsi po pietų, kaupi jėgas antram išbėgimui į aikštelę (nes pietūs ir šis Besprechung’as savotiškai skelia dieną į dvi dalis) ir lauki, kuomet bus demonstruojamas tavo paciento MRT ar koks kitas radiologinis tyrimas, apie kurį tu turėsi greitai tarti kelis žodžius, kad radiologas žinotų, ką pakomentuoti, o kolegos žinotų apie ką eina kalba.

13:30 visi varom į liftus, Laiptus ima tik tikrai nesportuojantys entuziastai. Juokauju, jei nuoširdžiai tai keine Ahnung (,,neturiu žalio supratimo”). Čia pasitaiko ganėtinai patogi proga išgerti kavos, kuria naudojuosi retai. Iki 16:00 vėl būnu gydytoju, būnu užsiėmęs, daug kalbu telefonu, šen bei ten vaikštau, tada sėdu prie skaičiuotuvo, esant reikalui vėl šen bei ten eidinėju, neretai bėginėju (kartais ir tiesiogine to žodžio prasme, bet čia jau ne todėl, kad kitaip nespėčiau, o todėl, kad universiteto bendrabutyje virtuvė būdavo už 15 metrų nuo mano kambario, kuriuos tingėdavau eiti, tad bėgdavau), išleidinėju pacientus.

16:00 žiūriu į laikrodį, suprantu, kad darbo valandos baigėsi, įsijungia kažkoks ,,evakuacijos režimas”, sudedu taškus ant i ir atgal į rūbinę rūsyje. Spėriai persirengiu, priglaudžiu čipą prie aparato taip užbaigdamas savo dieną ir sėdu ant žirgo.

Kelias atgal veik visas nuokalnė, minti beveik nereikia. Rankas ant vairo laikau, irgi, tik kai nenoriu gąsdinti vietinių. 16:25 jau sėdu baiginėti iš ryto pradėtos ,,Breaking bad” serijos.

P.S. čia aprašytas dienos šablonas neurologijos rezidento, kuris ,,rotuojasi insultų neurologijoje”. Visgi verta paminėti, kad toks jis nėra vienintelis, jų yra keletas. Jei šiandien budėjimas tai darbo diena prasideda 10 valandą ryto ir trunka iki kitos dienos ~9 valandos (budėjimai apskritai nusipelno ne tik atskiro įrašo, bet net ir knygos, tarp kitko tokių yra: ,,Pragaro ambulatorija”, ,,Dievo namai”, ,,Dabar tau skaudės” ir žinoma Bulgakovo ,,Jaunojo gydytojo užrašai”) , jei Spätdienst (vėlyvoji pamaina) tai darbo laikas 11:30-20:00. Jei rezidentas rotuojasi pvz., bendrojoje neurologijoje tai Tagesablauf (kasdieninė rutina) atrodys dar kitaip. Žodžiu šitame darbe minusų yra, bet nuobodumas nėra vienas jų. Neretai prieš ,,nėra” norisi įterpti ,,deja”.