Lankiausi Sakartvele. Vietiniai tikrai džiaugiasi, kad mes juos taip vadinam, ne rusiškai (Gruzija). Sakė, mes kol kas pirmieji ir vis dar vieninteliai juos vadinantys kaip pridera.
Įžangisi žodis tartas, dabar prie reikalo. Kartvelai garsėja savo vairavimu. Prastu. Pavojingu. Pražutingu. Lekia anys kaip bebaimiai. Tipinis taksistas tai vyras juodom kelnem ir juoda ,,pufaike” (striuke kažkokia Emporio Armani ar pan.) bei metaboliniu sindromu, kuris susideda iš nutukimo, aukšto kraujospūdžio ir padidėjusio cholesterolio kiekio kraujyje.
Herojai apibūdinti, dabar prie scenos. Skrydis Tbilisis – Dortmundas, kapitonas praneša ,,Crew prepare for landing”. Čia siulau pažiūreti minutės ilgio Lietuvos komedijos genijaus šedevrą:
Na ką, leisimės, prasibudinu, stebiu, kaimynai tankiais antakiais ir juodom striukėm ima tankiau alsuoti. Staiga suprantu, kad aplink mane kuriasi baiminga atmosfera. Pyst kaimynas persižegnoja triskart nesukliūdamas. ,,Nu čia dabar” – galvoju sau.
Skleidžiasi tie papildomi lėktuvo sparnai, išleidžiami ratai – kiekvienas bruzdesys kaip stirnai šakos trakštelėjimas miške. Ūmai lėktuvo ratai paliečia vokišką asfaltą. Kaimynas staiga atsidūsta, ima ploti… Čia padarykime ekskursą ir aptarkime lėktuvo leidimosi procesą iš diletanto arba kitaip tariant tūlo keleivio perspektyvos.
Tikiu, kad esate pastebėję, jog lėktuvo ratams palietus žemę pirmas sekundes viskas labai sklandu. Po kelių akimirkų betgi lėktuvas ima ganėtinai stipriai vibruoti, ūžti. Iškart po to pajuntama, kad buvo imta stabdyti, ūžesys dar labiau sustiprėja, kyla mintis, kad gal lėktuvas dega, kuri tuoj pat nuvejama. Na ir tada ramiai važiuojama link oro uosto.
Šit kaimynas po kelių suplojimų staiga susizgrimba, kad pirmas įspūdis buvo klaidingas ir skrydis dar neišgyventas. Jis nustoja ploti, vėlei įsitempia, vyzdžiai išsiplečia, na, įsijungia ir dar koks tūkstantis kitų fiziologinių streso mechanizmų. Lėktuvas po pradinių ramių akimirkų ima, kaip pridera, vibruoti, ūžti, stabdyti. Žinoma, tai greit pasibaigia. Nugriaudi plojimai, visgi publika nesistoja, nebisuoja. Vienas kitas dar dėl viso pikto persižegnoja, nepažįstami kartvelai žvalgosi vieni su kitais, kažką šypsodami blerbia.
Tai va, suprask, lėktuvu baisu, o senu Prius’u ištrupėjusiom gatvėm įsivaizduoti, kad važiuoji Bahreino Grand Prix tai jau priimtina. Toks tat sakartvelietiškas paradoksas.